Niekada nemaniau, kad ji tai padarys, bet padarė. Ilgai tempė gumą ir bandė, bet vieną rytą ramiai pasakė, kad jau užtenka.
Jokių ašarų, jokių riksmų ir aiškinimųsi – nuo tos vidinės jos ramybės man net ausyse pradėjo spengti. Būtų rėkusi – išeičiau į kitą kambarį ir tiek, pradėtų aiškintis santykius – sakyčiau, protą knisti ji visada mokėjo. Bet nieko panašaus neįvyko ir tada aš supratau, kad viskas tikrai baigta. Abejingumas – štai kas tai buvo.
Prireikė kelių dienų, kad susivokčiau, kas čia įvyko. Kur kas daugiau laiko reikėjo, kad atsigaučiau. Tiems, kurie tikisi laimingos pabaigos, užbėgdamas įvykiams už akių galiu pasakyti, kad nieko panašaus neįvyko. Bandžiau ją susigrąžinti, bet… Kartais tiesiog per vėlu statyti tai, kas visiškai sugriauta.
Skyrybos man buvo didelis sukrėtimas, privertęs gerokai pakratyti savo įsitikinimus ir pažiūrėti į save iš šalies. Yra dalykų, kuriuos dabar vertinu kitaip. Savęs prie kryžiaus nekalu ir bizūnais neplaku, nes išmintis, kaip taisyklė, ateina su patirtimi. Galbūt ir pavėluotai, bet gal dar ne per vėlai.
Pirmoji ir didžiausia mano klaida – galvoti, kad ji niekada neišeis. Mūsų santykiuose būdavo visko – ir savaitinių nekalbadienių, ir audringų santykių aiškinimųsi. Velniop šitas nesąmones, susikraučiau daiktus ir galvos nebeskaudėtų, – tokių minčių kartais kildavo, bet tai būdavo momentiniai epizodai. Niekada rimtai apie tai negalvojau ir tikrai netikėjau, kad vieną dieną tokį sprendimą gali priimti mano žmona. Vyrai dažnai išeina ir grįžta – turiu ne vieną tokį pavyzdį savo draugų rate. Tačiau kai išeina moteris, ji išeina visam laikui.
Antroji mano klaida – nevertinti to, ką ji darė dėl manęs. Mane beprotiškai erzindavo nuolatinė jos kontrolė. „Gal tu jau nebegerk“, „Gal tu jau važiuok namo“ – visada galvojau, kad mano žmona bando paspausti mane po padu ir niekada net nekilo mintis, kad tai visai ne kontrolė. Tai rūpestis. Ji neprieštaravo, kad eičiau su draugais, važiuočiau kur nors su bendradarbiais ar net atostogaučiau su sava kompanija – laisvės aš turėjau labai daug, tik jos nevertinau, nes tai atrodė natūralu. Užtai kiekvienas jos bandymas atvesti mane į protą, skambėjo kaip bandymas kontroliuoti.
Trečioji mano klaida – galvoti, kad yra geresnių. Kai ilgą laiką būname su tuo pačiu žmogumi, nori nenori pradedame labiau pastebėti jo neigiamas savybes. Mano klaida buvo ta, kad aš pamiršau tai, kas buvo gerai. Vyrai dažnai palieka žmonas dėl meilužių – jaunesnių, gražesnių, seksualesnių, nuolankesnių. O paskuti palieka tas meilužes dėl kitų. Nes visada atsiras geresnė – tam kartui, kol nepažinsi jos iš arčiau.
Ketvirtoji mano klaida – bėgti nuo problemų. Negaliu prisiminti nė vieno atvejo, kad iškilus problemai būčiau tiesiog pasisodinęs žmoną šalia ir paklausęs, kas atsitiko. Dažniausiai viskas vykdavo tipiškai: vienas pasakė, kitas atsakė ir skandalas. Kažkada pyktis praeidavo ir viskas vėl stodavo į savas vėžes, bet mes taip niekada ir neišsprendėme savo problemų iš esmės.
Penktoji mano klaida – pamiršti, kad ji yra mano moteris. Nustojau vertinti, kaip man pasisekė, kad ji yra šalia. Niekada nepagalvodavau, kaip stipriai ji pakeitė mano gyvenimą ir kiek daug man davė. Visa tai atrodė natūralu, paprasčiausia duotybė. Bet taip nėra. Jei moteris pasirinko su tavimi būti, turi ją vertinti ir saugoti. Turi ja rūpintis, nes ji rūpinasi tavimi, net jei tau kartais taip neatrodo. Turi būti jos ramstis ir užuovėja, nes būtent tai ji padarytų dėl tavęs, jeigu vieną dieną tau prireiktų pagalbos. Labai gaila, kad aš pamiršau rodyti jai savo meilę, tarsi tai būtų savaime suprantamas dalykas.
