Mama 73. Ji uždeda man kriaušes ir atsiprašomu tonu sako: – Jos nėra labai gražios išvaizdos, bet labai skanios! Na, savo, jokios chemijos, jums patinka kriaušės, imkite jas. Aš imu. Aš imu fermentuotą keptą pieną. Nes mėgstu fermentuotą keptą pieną. O jos šaldytuve „netyčia yra vienas indelis, tu išeini tik poryt ir vakarieniauji dar porą kartų“.
Išeinu, sėdu į mašiną, važiuoju. Aš vėl kažkur einu. Skubu po miestus ir kaimus. Miestų ir laiko juostų keitimas. Kai tik galiu, užsukau į mamą. Po visų darbų. Po kavos su draugėmis ir manikiūro salone. Atsinešu ką nors skanaus, greitai klausiu apie verslą, nekantriai klausausi – na, ką jie veikia su tėčiu? – Aš ironizuoju dėl tuščių ir mano požiūriu nereikšmingų jos rūpesčių. Ir vėl išvažiuoju – bėgu savo reikalais.
Mama tikrai man pasakys, kad aš vaikštau nuoga, nevynioju gerklės, todėl kosulys nepraeina. Jis sakys, kad aš daug dirbu, ir būtų laikas nusiraminti. Ji sutiks, kad gyvenimas yra toks sunkus, ir nėra baisu, jei nespėsiu dažnai ateiti.
O mes gyvename 40 kilometrų vienas nuo kito. Reguliariai jai skambinu ir klausausi neskubių ir išsamių pasakojimų apie turgų, apie seserį, kuriai vienai kaime sunku, kad petražolės po lietaus vėl užaugo ir turėtų būti nukirstos, o pomidorai baigėsi, net ir žali, kokia buvo sausra, ir kad katinas Muratas pametė akis, kas žino, kur jis lipo …
Man neįdomu. Ir man atrodo, kad nieko svarbaus jos gyvenime nevyksta. Ir aš šiek tiek pykstu, kai ji man skundžiasi dėl savo opų, ir aš jos paprašau, aš paprašau jos kreiptis į gydytoją, o ji tai numoja, bet aš nesu gydytoja, na, kaip aš galėčiau žinoti, kokius vaistus vis dėlto reikia vartoti?!
Ir mama staiga man skundžiančiai pasakė: – Na, kam aš skųsiuosi, jei ne tau? …
Aš sustingstu su telefono imtuvu rankoje ir suprantu, kad esu retas niekšas. Ir kad šis skambus ir garsus jos balsas imtuve, visi jos žodžiai ir žodžiai, ir mūsų amžini ginčai tema, kuri iš mūsų yra teisinga, ir santykių su ar be, ir jos užrašų bei mano pamokymų išaiškinimas – visa tai yra mūsų gyvenimas. Tas, kuris yra čia ir dabar …
Nutraukiu ir einu pas ją „neplanuotai“, ji turi laiko iškepti mano žuvį, tėtis supjausto arbūzą ir nori užpilti „jauno vyno“. Aš nemoku vyno, vairuoju. Jis geria vienas, giria. Mes juokiamės.
Įsivynioju į mamos striukę, šalta. Mama griebia, bėga įjungti orkaitę, kad „šiek tiek sušiltų virtuvė“. Ir vėl aš esu maža mergaitė, kuri viską turi tobuloje tvarkoje. Viskas skanu. Ir šilta. Ir nėra problemos …
Mama-mama, tu tiesiog gyveni ilgai, nes aš nežinau, kaip yra, negirdėti tavo balso telefono imtuve, nes aš nežinau, kaip yra be tavo virtuvės, kur tu man maitini vakarienę ir bandai laikyti namuose šiltai …
Autorius: Irina-Constance
