Tikriausiai tiek daug tradicijų, ceremonijų ir ritualų yra susiję ne su kokiu nors įvykiu, o su žmogaus pasitraukimu iš gyvenimo. Ypač griežtai jų reikėtų laikytis 3, 9 ir 40 dieną po to, kai žmogus paliko šį pasaulį. Šiais laikais ypač svarbu prisiminti senovinį posakį, kad apie išėjusį reikia kalbėti gerai arba nieko.
Kaip prisimenamas žmogus 3 jo mirties dieną
Pagal ortodoksų tradicijas ir Naująjį Testamentą, žmogus laidojamas trečią dieną po mirties. Manoma, kad per tiek laiko šalia kūno esanti siela spėja atsisveikinti su žemišku gyvenimu ir artimaisiais.
Jei tai bus padaryta anksčiau, siela gali patirti didelių kančių, nes ji gali nespėti suvokti atitrūkimo nuo gyvųjų pasaulio ir visiškai palikti savo kūno apvalkalą.
Prieš atiduodant kūną žemei, jis nuplaunamas ir atliekamos specialios maldos apeigos. Laidotuvių dieną velionis laidojamas, paskui laidojamas. Laidotuvių dieną įprasta dėvėti tamsius drabužius. Išnešus iš namo karstą su mirusiaisiais, namai išvalomi, grindys išplaunamos į lauko durų pusę.
Laidotuvių pabaigoje rengiama atminimo vakarienė, simbolizuojanti šviesų išėjusiojo atminimą. Jame dalyvauja velionio artimieji ir draugai. Velioniui skiriama atskira vieta prie stalo, jam padedama stiklinė, uždengta duona. Susirinkusieji meldžiasi už sielos atilsį ir geru žodžiu mini velionį.
Kaip vyksta minėjimai 9 dieną
Manoma, kad iki devintos dienos siela būna rojuje, susipažįsta su teisiųjų buveine, o devintą dieną įvyksta antrasis stovėjimas prieš Dievą. Kad mirusiojo siela rastų ramybę, šią dieną būtina užsisakyti maldos tarnybą.
Biblijoje apie devintosios dienos minėjimą neužsimenama, tačiau pagal seną paprotį mirusiojo artimieji po pamaldos vėl susirenka ritualiniam vaišiui pagerbti jo atminimą ir prašyti Dievo palaiminimo.
Per atminimo vakarienę jie skaito maldą, prisimena mirusįjį ir prašo Dievo palaiminimo. Atminimo valgio likučiai išdalinami vargšams.
Kokios 40-osios dienos minėjimo tradicijos
40-osios dienos minėjimo tradicija siejama su bibline istorija apie Jėzaus Kristaus žengimą į Dangaus karalystę. Manoma, kad šią dieną siela ruošiasi priimti Dieviškąją Dovaną iš Dangiškojo Tėvo ir eina į dangų arba į pragarą.
Keturiasdešimtą dieną velionio artimieji nustoja gedėti ir surengia atminimo vakarienę ta proga, kad jo siela amžiams nutraukia ryšį su žemišku gyvenimu. Prieš minėjimą šventykloje užsakomas Sorokoustas, mirusiųjų psalmė ir atminimo ceremonija. Šią dieną galima nueiti prie mirusiojo kapo, atnešti gėlių ir lempų.
Per laidotuves priimta geru žodžiu paminėti velionį.
Kodėl manoma, kad apie mirusiuosius reikia kalbėti arba gerai, arba nieko
Ši frazė, žinoma iš istoriko Diogeno raštų, iš pradžių skambėjo kiek kitaip. Jis rašė, kad apie mirusįjį reikia kalbėti arba gerai, arba nieko, išskyrus tiesą. Turėta galvoje, kad prisimenant velionį jo minėjimo metu, reikia kalbėti tik tiesą, nepriskiriant jam nei nuodėmių, nei gerų darbų, kurių nebuvo.
Laikui bėgant ši frazė buvo transformuota į kitą, praradusi paskutinius žodžius ir įgijusi visiškai kitokią reikšmę. Todėl pabudus mirusiuosius įprasta prisiminti geru žodžiu.
