Žinojau, kad mano vyras mane apgaudinėja. Aš žinojau, kad jis turi vaiką šone, kad jis atvežė šią moterį į mūsų namus, kai aš buvau suimtas. Jis mane išdavė. Pyktis ant vyro mane suerzino iš vidaus, ir aš nusprendžiau atkeršyti. Ir atkeršijo. Taip, aš pasielgiau negražiai. O ar jis geresnis?
Įtikinau vyrą pirkti butą, gyvenome nuomojamame būste. Aš net pažadėjau, kad leisiu jam sutvarkyti nupirktą butą jo motinai, kad jis tikrai sutiktų. Ir ji pateikė prašymą dėl skyrybų.
Ji paėmė vyro šaukimą iš pašto dėžutės ir išmetė. Jis tiesiog neatvyko į teismą, antrą kartą neatvyko. Trečią kartą išsiskyrėme be jo dalyvavimo. Aš buvau laisvas nuo jo, bet jis apie tai nežinojo. Visas jo mintis užėmė ta kita moteris.
Mes išmetėme butą: dalį pinigų iš manęs, dalį iš vyro ir plius vartojimo paskolą, paimtą mano vyro vardu po mūsų skyrybų. Girdėjau, kaip jos vyras gurkšnojo meilužę telefonu: kad jis netrukus nusipirks butą ir jie ten gyvens. Ir jis pakabins pusę paskolos savo kvailai žmonai skyrybų metu.
Išgirdusi šį pokalbį įsitikinau tik savo veiksmų teisingumu. Su vyru atidėjau buto paieškas, nes lygiagrečiai su tuo ieškojau būsto sau. Kai tik buvo rastas mano butas, sutikau su pirmuoju mano vyro pasiūlytu variantu. Jis gavo paskolą iš banko.
Liko tik pasiimti pinigus iš namų, kad jis negalvotų apie mane ir dingtų iš gyvenimo. Pinigus laikėme virtuvėje, dėžėje stalčiuje. Iš anksto sutariau su mama, kad ji man paskambins ir paprašys, kad ateitų pas ją kelioms dienoms.
Vyras džiaugėsi mamos skambučiu ir nubėgo paskambinti savo šeimininkei, pakviesti ją į mūsų namus manęs nebuvimo metu. Nunešiau vaiką pas mamą, persirengiau, apsivilkau peruką ir naktį grįžau namo. Vyras miegojo su šia moterimi mūsų lovoje.
Aš tyliai atsiguliau į virtuvę ir pasiėmiau dėžę pinigų. Daviau pinigų mamai, kad ji galėtų nusipirkti mano pasirinktą butą. Žinojau, kad vyras nesikreipia į policiją, nes pagrindinis įtariamasis bus jo meilužė – savo mylimo vaiko motina. Po dviejų dienų grįžau namo pas savo vyrą. Jis sakė, kad jie mus apiplėšė. Jis atgailavo, kad keletą metų mane apgaudinėjo. Ir kad pinigus pavogė jo meilužis.
Jis paprašė atleidimo. Jis sakė, kad mes sumokėsime paskolą, susitaupysime ir vis tiek patys nusipirksime nekilnojamąjį turtą. Apsimečiau, kad pykstu ant jo, ir išvariau jį iš namų. Jis nuėjo pas savo motiną. Ir apsidžiaugiau, kaip viskas pasisekė.
Kitą dieną mano vyras atėjo su puokšte gėlių, prašydamas atleidimo. Liepiau jam nueiti pas savo vagis meilužį, kad man jo nereikia. Jis išsigando ir pasakė, kad kreipsis į skyrybas ir aš kartu su mūsų vaiku mirsime iš bado, sumokėdami pusę šios paskolos. Tada aš jam parodžiau mūsų skyrybų liudijimą ir patariau kreiptis į registro įstaigą, įdėti antspaudą pase. Jis trenkė durimis ir išėjo.
Jau mėnesį gyvenu savo bute. Ir gana laiminga. Galbūt jūs mane smerkiate – jūsų valia. Bet kartą aš labai mylėjau savo vyrą, buvau pasiruošęs dėl jo visko, bet jis mane išdavė. Nors prisiekė, kad niekada neturės nieko, išskyrus mane. Tai jo paties kaltė. Ar norite kitos moters – išsiskirti iš ankstesnės, kodėl meluoti? Net nepastebėjau, kai vyro meilė virto neapykanta.
Malonūs žmonės jam pasakė, kad jis gali užginčyti mūsų skyrybas teisme, tačiau jo vyras neturėjo laiko – jis pradėjo gerti iš sielvarto. Aš jį nubaudžiau už išdavystę: jis buvo giliai įsiskolinęs, meilužė jo apleido – negalėjau atleisti kaltinimų vagyste. Jis nutraukė mano gyvenimą ir dabar už tai moka.
