Vis dėlto, santuoka yra įsipareigojimas visam gyvenimui. Savo partnerį turime mylėti ir džiaugsme, ir varge, ir turte, ir skurde.
Nedidelių ir tylių slaugos namų koridoriais vaikšto 80-metis vyras. Jis kasdien lanko savo žmoną, su kuria susituokė prieš kelis dešimtmečius.
Jis kiekvieną rytą pasirodo su pusryčių padėklu. Nors tai yra įprastas ir paprastas veiksmas, tačiau tai yra labai svarbu. Tai – nepaprastos meilės demonstravimas, kuris nepraslydo nei pro slaugos namų darbuotojų, nei pro jų gyventojų akis. Toks vyro elgesys kelia nuoširdų susižavėjimą.
Paklaustas, kodėl žmona atsidūrė slaugos namuose, vyras atsakė: „Ji serga Alzheimerio liga“. Progresuojanti liga atėmė iš jos atmintį ir sugebėjimą jį atpažinti, bet neatėmė meilės jai.
Natūralus aplinkinių smalsumas paskatino juos užduoti jam klausimą: „Ar jūsų žmona nusimins, jei vieną dieną neatnešite jai pusryčių?“
Į tai senolis atsakė liūdnu balsu: „Ji manęs neatsimena… Ji net nežino, kas aš esu. Ji manęs neatpažįsta jau penkerius metus“. Žinoma, visa tai drasko jam širdį, tačiau vyras yra pasiryžęs ir toliau tęsti šį ritualą.
Slaugytoją labai sužavėjo toks vyro atsidavimas, todėl ji priėjo prie jo ir paklausė: „Kodėl jūs kas rytą atnešate jai pusryčius, jei ji jūsų net neatsimena?“
Senolio veide pasirodė švelni šypsena. Jis pažvelgė slaugytojai į akis ir pasakė: „Ji nežino, kas aš esu, bet aš žinau, kas ji yra“.
Šie paprasti žodžiai reiškia tiek daug. Susidūręs su Alzheimerio liga, kai prisiminimai slysta kaip smėlis pro pirštus, šis vyras rado būdą išsaugoti tai, kas išties svarbu. Jis prisimena meilę, kuria dalijasi su savo žmona, jų duotą priesaiką ir jų bendrą gyvenimą.
Nors žmona jo nebegali atpažinti, jis mato joje tą žmogų, koks ji kažkada buvo. Jis vertina meilę, kuri juos vienijo daugelį metų.
Ši jaudinanti istorija yra puikus priminimas, kad meilė gali peržengti atminties ir laiko ribas. Tai iliustruoja įsipareigojimo gilumą, kuris išlieka net tada, kai mintis temdo Alzheimerio liga. Šio vyro kasdienis pusryčių atnešimas žmonai nėra tik valgis, tai yra ilgalaikės meilės, pagarbos ir juos jungiančio ryšio liudijimas.
Pasaulyje, kuriame viskas keičiasi labai greitu tempu, ši istorija yra jaudinantis priminimas sulėtinti tempą, mėgautis akimirkomis ir, svarbiausia, mylėti ir gerbti savo artimuosius, nepaisant iššūkių, kuriuos mums yra paruošęs gyvenimas.
Kokius jausmus jums sukėlė ši istorija? Pasidalinkite komentaruose!
