Rygoje gyvenantis latvių režisierius Maris Martinsonas (64 m.) daug ką paaukotų, jei galėtų prakalbinti netoli namų, Vėrmanės parke, nuo XIX amžiaus žaliuojančius šimtamečius medžius. Kurdamas naują vaidybinį filmą „Žemė, kuri dainuoja“ jis jaučiasi kaip astronautas, įlipęs į laiko kapsulę.
Režisierius, scenarijų autorius ir rašytojas beveik du dešimtmečius gyveno Lietuvoje, tad mes kalbėjomės lietuviškai. Pastatęs didelio populiarumo sulaukusius filmus „Nereikalingi žmonės“, „Amaya“, „Tyli naktis“ M.Martinsonas prisipažino, kad tapo savotišku istorijos archeologu.
Eidamas pasivaikščioti menininkas svarsto, kaip galėjo atrodyti Vėrmanės parko pakraštyje sudegęs medinis pastatas, kuriame posėdžiavo įtakingi latvių verslininkai, advokatai, leidėjai, prieš 150 metų surengę pirmąją visuotinę dainų šventę Latvijoje.
Rizikuodami užsitraukti carinės Rusijos nemalonę jie galėjo atsidurti kalėjime, netekti turto ar žūti vien dėl to, kad dainų šventėje pirmą kartą viešai buvo atlikta giesmė „Dieve, saugok Latviją“, kuri vėliau šaliai tapus nepriklausomai buvo pasirinkta kaip himnas.
Kurdami daugiau kaip trijų milijonų eurų biudžeto vaidybinį filmą „Žemė, kuri dainuoja“ M.Martinsonas ir jo žmona kino prodiuserė Linda Krūklė (47 m.), taip pat kalbanti lietuviškai, tapo istorijos detektyvais.
„Lietuvos ryto“ žurnalistams duodami išskirtinį interviu menininkai atvėrė ne tik savo namų duris Rygoje, bet ir papasakojo, su kokiais sunkumais susidūrė kurdami naują kino juostą „Žemė, kuri dainuoja“, – jos premjera numatyta šį rudenį.
„Latviui dainų šventė – kaip motinos pienas. Tai savaime suprantamas dalykas. Bet neturėjome nuotraukų, kaip iš tikrųjų atrodė ta šventė prieš 150 metų. Aišku buvo tik tiek, kad dėl repertuaro patvirtinimo virė rimtos diskusijos kaip ir mūsų laikais.
Per tūkstantį dainininkų suvažiavo į Rygą vilkėdami tai, ką turėjo geriausia, dainavimas nebuvo pramoga, choristais galėjo būti tik vyrai, o moterys buvo nepageidaujamos“, – pasakojo M.Martinsonas.
Įtemptas siužetas, kuris apima vos pusmetį ir baigiasi kulminacine švente, iš tikrųjų tapo rimtu istoriniu epu, nagrinėjančiu XIX amžiaus antrosios pusės sudėtingą latvių situaciją, politines aplinkybes, netgi carinės Rusijos valdininkų retoriką, kuri ypač aktuali Ukrainos karo metu.
Tačiau dainų šventės tradicija atsirado ne Latvijoje, bet Vokietijoje, todėl M.Martinsonas įsitikinęs, jog vokiečiai galėtų būti dėkingi latviams, taip pat estams ir lietuviams už tai, kad išsaugojo dainų šventės tradiciją.
Kaip liaudies dainų rinkimas gali prisidėti prie tautinio atgimimo, rodo ir latvių folklorininko, rašytojo Krišjanio Barono pavyzdys. Užrašinėdamas ir tyrinėdamas latvių dainas jis išleido 15 tomų, o jo anūkas 1937 metais Rygoje atidarė gamyklą, kurioje buvo surenkami „Ford“ automobiliai.
Dėl šios priežasties prieškarinė Ryga buvo net vadinama mažąja Amerika.
Filmo „Žemė, kuri dainuoja“ scenarijaus bendraautoriai M.Martinsonas ir Latvijos tautos fronto pirmasis pirmininkas Dainis Ivanas žvelgė į savo šalies istoriją dar plačiau.
Jei 1873 metais įvykusi pirmoji dainų šventė nebūtų įžiebusi vienybės kibirkšties, nebūtų buvę 1918 metais Latvijos valstybės, nebūtų pavykę ir 1990 metais atkurti Latvijos nepriklausomybės.
– Ne tik latviai, bet ir lietuviai, estai turi dainų šventę. Bet sukūrę apie tai filmą mus aplenkėte. Ar turite receptą, kaip sudominti žiūrovus? – pradėjau pokalbį su M.Martinsonu ir L.Krūkle.
M.Martinsonas: Mūsų filmas turi gerą pabaigą, tai ne pasakojimas apie tremtį, lagerius, karą ar latvių tautos kančias. Bet filmo pradžia niūri, veiksmas prasideda 1873-iųjų vasarį, kai Rygoje šalta ir niūru, o paskutiniai kadrai – birželio pabaiga, kai viskas žydi.
Būsiu sąžiningas – niekam nepatarčiau imtis istorinių temų. Tai kaip apsėdimas.
Jeigu būtų lengva, istorinių filmų būtų kaip grybų po lietaus.
Kai su Linda nutarėme prisiminti Latvijoje vykusią pirmąją dainų šventę, nuėjome į mūsų Nacionalinę biblioteką, ieškojome lentynos, kurioje būtų sudėti tyrėjų darbai.
Mums pasakė, kad tokios nėra. Buvome nustebę, kad apie tą laiką nėra daug dokumentų, viską rinkome po kruopelytę.
Rygos latvių draugija, kuri ėmė organizuoti dainų šventę, susidūrė su įvairiomis kliūtimis, todėl mums buvo svarbu išsiaiškinti, kaip buvo gautas Rusijos gubernatoriaus leidimas, o tai prilygo beveik detektyvui.
Kūrėme personažus remdamiesi žymių žmonių biografijomis.
Iš tikrųjų tie žmonės, kurie ėmėsi organizuoti Latvijoje pirmąją dainų šventę, daug kuo rizikavo – reputacija, turtu, jiems grėsė kalėjimas, net mirtis. Tada pirmą kartą buvo viešai giedama Latvijos himnu tapusi daina „Dieve, saugok Latviją“.
To meto spauda rašė, kad iš skirtingų Latvijos regionų atvykę į dainų šventę žmonės išvyko iš Rygos suvokdami, jog jie yra latviai kaip tauta. Tai buvo europinės reikšmės įvykis.
Dar svarbu tai, kad iki tol dainų šventes organizuodavo vokiečiai, estai, bet choristai būdavo tik vyrai.
Latvija išsiskyrė tuo, kad šventėje dalyvavo ir moterys. Sakyčiau, šis įvykis prisidėjo prie Latvijos moterų kovos už lygias teises.
Istorinės medžiagos surinkome daugiau, nei galėjome panaudoti filmui. Radome išeitį – kartu su D.Ivanu rašome romaną, kuriame bus ir meilės tema.
– Kaip sekėsi atkurti to meto atmosferą?
L.Krūklė: Buvo svarbi kiekviena detalė, net koks XIX amžiaus antrojoje pusėje buvo apšvietimas Rygos namuose, ar buvo naudojamos žvakės, ar žibalinės lempos.
Rygos latvių bendruomenės namo nebeliko, medinį pastatą suniokojo gaisras. Mums pasisekė, kad archyve radome pastato brėžinius, bet neliko jokių nuotraukų, kaip atrodė patalpos. Kūrėme interjerą, jautėmės laisvi, nes niekas negalėjo pasakyti, kaip kas atrodė. Jautėme didelę atsakomybę – kaip filme parodysi, taip visi žmonės ir manys.
Pavyzdžiui, atkūrėme kabinetą turėdami tikslius jo matmenis, įrengėme dujinius šviestuvus, židinį. Kad labiau pajustume to meto atmosferą, uždegėme žvakes, todėl filmuojant beveik nereikėjo papildomo apšvietimo.
Kadangi tuo metu buvo prasidėjusi pandemija, turėjome nešioti kaukes, bet nuo užteršto oro jos greit pajuosdavo, po geros valandos aktorių veidai pasidarydavo kaip angliakasių.
Daug laiko sugaišdavo ir grimo specialistai, nes XIX amžiaus antrojoje pusėje vyrai nešiojo barzdas, ūsus, o jei personažas buvo praplikęs ir turėjo vos kelias sruogas ant galvos, jauno aktoriaus paruošimas trukdavo mažiausiai dvi valandas.
Pastebėjau, kad toks įsikūnijimas prisidėjo prie vaidybos.
– Kaip jūsų kuriamoje juostoje atsidūrė lietuvių pramogų pasaulio liūtas Arūnas Valinskas?
M.Martinsonas: Lietuvių ir latvių kino kūrėjų santykiai kaip niekada draugiški. Kai buvo kuriamas filmas „Rygos kariai“, Latvijos prezidento Karlio Ulmanio vaidmeniui pasiskolinome lietuvių aktorių Kęstutį Jakštą, o mūsų filme didžiausio latvių priešo Rygos policijos viršininko vaidmuo dabar teko A.Valinskui.
Latvijoje, be manęs, tikriausiai niekas nežino, kas yra Valinskas.
Kai kas nors iš komandos stebėdavosi, jog jis yra labai geras aktorius, linkčiodavau galvą, kad dirbu tik su geriausiais, bet vos ištverdavau nepradėjęs kvatotis.
Supratau, kad jei jiems papasakosiu apie Valinską ir pasakosiu gerą savaitę, kas yra „Dviračio žinios“, „Auksiniai svogūnai“, jie vis tiek nesupras. A.Valinskas yra ne tik humoristas, TV laidų vedėjas, pramogų verslo atstovas, bet ir buvęs Seimo narys, Seimo pirmininkas, Tautos prisikėlimo partijos įkūrėjas.
Iki filmavimo buvau tik kartą akis į akį susidūręs su Arūnu gal prieš 15 metų, kai dar gyvenau Lietuvoje, todėl turėjau jo telefono numerį.
Nežinojau, ar jis nepasikeitęs, ar atsilieps Arūnas. Kai išgirdau jo balsą, ėjau prie reikalo ir pakviečiau filmuotis Latvijoje. Jis atsakė: „Labai įdomu, žinoma, noriu.“ Tai išgirdęs pasakiau, kad su juo susisieks prodiuserė. Pokalbis tuo ir baigėsi.
Tik vėliau sužinojau, ką iš tikrųjų pamanė Arūnas sulaukęs mano pasiūlymo. Pamatęs nepažįstamą telefono numerį jis įtarė, kad kažkas iš draugų sumanė papokštauti, todėl greit pamiršo, ką prižadėjo.
Kai sulaukė prodiuserės laiško, kuriame buvo prašoma suderinti filmavimo laiką, nurodyti savo kūno matmenis, jis atsitokėjo, kad tai rimta.
Arūnui teko įdomus vaidmuo, jis įsikūnijo į pagrindinį latvių priešą. Tai Rygos policijos vadas pulkininkas Aleksandras Kozlovas, kuris vienu metu tarnavo tiek Baltijos vokiečiams, tiek Rygos miesto tarybai. Jis ėmė kyšius iš turtingų rusų, iš latvių, o pats pamalonindavo gubernatorių, nes nuo jo priklausė karjera ir paaukštinimai. Trumpai tariant, tai buvo suktas tipas.
Tuo metu Rygoje daug ką diktavo Vokietijos landtagas ir šio miesto taryba, tačiau Rusijos gubernatoriaus administracija vis dažniau kėlė savo taisykles ir priešinosi baltų privilegijoms.
Mūsų filmavimas sutapo su Ukrainos įvykiais, daug apie tai kalbėjome su Arūnu ir padarėme išvadą, kad rusų imperinis mąstymas nuo XIX amžiaus įvykių mažai pakito.
– A.Valinskui teko niekšo vaidmuo?
M.Martinsonas: Piktadario vaidmuo nėra vienalytis, tai sudėtingas charakteris. Prisiminiau A.Valinską iš televizijos viktorinos „Taip. Ne“, mane pakerėjo jo žvilgsnis – sėdi, žiūri ir nieko nesako. Man tai – žmogus, kuris vien žvilgsniu gali pasakyti daugiau nei trys puslapiai teksto.
XIX amžiaus antrojoje pusėje Rusijos imperijos valdininkų situacija Rygoje buvo sudėtinga. Latviai jiems buvo sąjungininkai kovoje su vokiečiais. Tuo metu vokiečiai turėjo Rygoje didelę įtaką, nors formaliai gyveno Rusijos imperijoje.
Dar viena priežastis, kodėl pasirinkome šiam vaidmeniui lietuvį, bet apie tai garsiai nekalbame, – nesinorėjo, kad niekšą įkūnytų latvis.
– Ar jums nereikėjo kaip legendiniam JAV režisieriui Alfredui Hitchcockui užstatyti savo namo, kad galėtumėte baigti filmą?
M.Martinsonas: Latvijos kino centras skyrė mums pirmą finansavimą. Gavę tokią paramą žinojome, kad filmo biudžetas yra 4–5 kartus didesnis.
Mes su Linda neturime namo, o butą Rygos centre nuomojamės, todėl nebuvo ko įkeisti bankui. Bet Latvijoje nerasi žmogaus, kuris pasakytų, kad filmas apie dainų šventę neįdomus. Visi supranta šio įvykio reikšmę.
Sulaukėme rėmėjų, kurie norėjo prisidėti prie filmo, bet mūsų planai subyrėjo dėl dviejų priežasčių. Prasidėjus pandemijai atsirado papildomų išlaidų, o vėliau Rusija įsiveržė į Ukrainą ir mes praradome dalį rėmėjų.
Visi darbai užtruko ilgiau, persvarstėme, ką galime sutaupyti, kaip patrumpinti scenarijų, iš tikrųjų nėra recepto, kaip išbristi iš krizės. Manau, žiūrovai laukia istorinių filmų, nes nori suprasti savo šalies praeitį, sužinoti, iš kur yra kilę, kaip viskas vystėsi.
– Kas labiausiai pabrango kuriant filmą?
L.Krūklė: Vien masinėse scenose dalyvavusių savanorių maitinimas per tą laiką pabrango 4 kartus, o tokių žmonių buvo daugiau kaip 400.
Nors stengėmės taupyti, norėjome kuo tiksliau atkurti XIX amžiaus antrosios pusės Rygos atmosferą. Kino miestelyje „Cinevilla“ netoli Tukumo buvo pastatytas atskiras paviljonas, kur iki šiol liko filmo dekoracijos.
Jeigu Rygoje būtume statę filmą, būtų tekę stabdyti eismą, nes masinėse scenose dalyvaudavo iki 500 žmonių.
Turėjome kelias tokias dienas, kai filmavome skirtinguose regionuose.
Sudėtinga buvo rasti ir pakankamai vyrų, nes pirmoje dainų šventėje daugiau dalyvavo vyrų, o ne moterų. Taikėme netgi tokią praktiką – negalėjome priimti visų norinčių filmuotis moterų, jeigu jos neatsivesdavo savo vyrų. Pirmoje šventėje niekas nevilkėjo tautinių drabužių, rengėsi tuo, ką turėjo, o tai dažniausiai buvo darbo drabužiai.
– Ar jūsų vaikai svajoja savo profesiją susieti su kinu?
M.Martinsonas: Kino kūrėjų šeimoje gimusios atžalos dažnai seka tėvų pėdomis, bet būna ir tokių atvejų, kai jie nori eiti savo keliu.
Aš nepasidariau kino režisieriumi per vieną dieną, nors vaikystėje daug laiko praleisdavau Latvijos kino studijoje, kur dirbo mano močiutė ir tėvas. Esu dirbęs net saldainių fabrike, rašiau eilėraščius, traukė architektūros studijos, kūriau trumpus vaizdo siužetus, kol įsidrąsinau stoti į kino režisūrą.
Bet žinau, ką reiškia tėvų nuomonė, nes jie norėjo, kad rinkčiausi praktiškesnę specialybę.
1989-aisiais baigiau dramos teatro režisūros studijas Latvijos konservatorijoje, kūriau klipus, pavyzdžiui, muzikinės grupės „Jumprava“ klipas buvo pirmasis, sukurtas nepriklausomoje Latvijoje.
Vedęs lietuvę Romualdą 1991 metais persikėliau į Vilnių. Iš tos santuokos turiu sūnų Haroldą, bet santuoka subyrėjo. Nuo 2010-ųjų persikėliau į Rygą.
Savo pirmą savarankišką filmą sukūriau būdamas 48 metų. Prisimenu, nuvykęs į San Paulo festivalį, kuris yra vienas svarbiausių Brazilijos kultūros renginių, pasijutau kaip jaunas režisierius, nes mano konkurentams buvo apie 20 metų daugiau.
Esu iš tų žmonių, kurie gyvena kinu, todėl negalėčiau papildomai kuo nors užsiimti ir prisidurti lėšų.
– Kaip sekasi jūsų sūnums?
L.Krūklė: Dvidešimtmetis Lorensas turi šiek tiek filmavimo ir montavimo patirties, šešiolikametis Braienas domisi kinu, jie abu dalyvavo kuriant filmą apie dainų šventę. Braienas yra Europos jaunimo kino klubo narys, todėl pernai, kai Berlyne vyko Europos kino apdovanojimai, stovėjo ant raudonojo kilimo kaip žurnalistas.
Pirmas jo 20 minučių trukmės interviu buvo su vengrų režisieriumi Bela Tarru. Mes nedarome jokio spaudimo, kad sūnus taptų režisieriumi ar prodiuseriu.
– Kaip išmokote kalbėti lietuviškai?
M.Martinsonas: Man lietuvių kalba yra kaip antra gimtoji – lietuviškai kalbu geriau nei angliškai.
Kai 1991 metais atvykau dirbti į Vilnių, buvo nepatogu bendrauti rusų kalba. Tuo metu Vilniuje, skirtingai nei Rygoje, kur kas mažiau žmonių bendraudavo šia kalba.
L.Krūklė: Kai persikėliau į Vilnių, kurį laiką prižiūrėjau ką tik gimusį Lorensą. Supratau, kad turiu samdytis lietuvių kalbos mokytoją, nes reikėjo suprasti gramatikos pagrindus. Prisimenu, kaip mokiausi kirčiavimo, – latvių kalboje kirčiuojamas pirmas skiemuo, o lietuvių kalboje kirtis šokinėja.
Lorensas turėjo gerą auklę, būdamas septynerių puikiai kalbėjo ne tik latviškai, bet ir lietuviškai, nes lankė lietuvišką darželį. Jis gavo puikią dovaną gyvenime, tai paskatino jį domėtis lingvistika. O šiuo metu Lorensas studijuoja Niu Heivene, Yale’io universitete, todėl namie turime du laikrodžius, rodančius skirtingą laiką, – JAV ir Rygos.
Sūnus pasirinko kognityvinius mokslus, kurie sujungia psichologiją, filosofiją, lingvistiką, programavimą, neuromokslus, o pernai ėmė studijuoti korėjiečių kalbą.
– Kas jūsų šeimoje yra galva?
M.Martinsonas: Jei žmona ir vyras dirba kartu, visi sunkumai būna perpus mažesni, o kai aplanko sėkmė, džiaugsmas būna dukart didesnis. Mes su Linda nekonkuruojame, kuris geriau plauna indus ar grindis.
Su Linda esame daugiau nei 20 metų kartu – sakyčiau, per tą laiką aštriausi kampai apsišlifavo. Tarp mūsų 17 metų skirtumas, bet jis vis mažėja, nes aš, sakyčiau, jaunėju, o Linda semiasi vis daugiau išminties.
Šaltinis: lrytas.lt
