Organų donorystė – tai ne tik kilnus poelgis, bet ir sudėtingas procesas, apibrėžtas griežtų medicininių ir teisinių sąlygų. Nors Donoro kortelė yra teisinis dokumentas, kuriuo žmogus išreiškia sutikimą po mirties dovanoti savo organus ar audinius, vien jos turėjimas neužtikrina, kad tapsite donoru. Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, organų donorystė apipinta mitais ir nežinomybe, todėl svarbu suprasti esmines sąlygas.
Kada žmogus gali tapti organų donoru?
Esminė ir nepakeičiama sąlyga, kad žmogus po mirties taptų organų donoru, yra smegenų mirties arba sustojusios širdies veiklos ir nutrūkusios kraujotakos konstatavimas asmens sveikatos priežiūros įstaigos reanimacijos skyriuje. Apie organų donorystę pradedama kalbėti tik tada, kai medikams nepavyksta atkurti kraujotakos smegenyse ir širdies veiklos, išnaudojus visas įmanomas žmogaus atgaivinimo galimybes.
Svarbu pabrėžti, kad organų donorystė neįmanoma kitomis mirties aplinkybėmis – pavyzdžiui, kai žmogus miršta avarijos vietoje, susmunka gatvėje ar miršta savo namuose. Donorystei reikalinga nuolatinė gyvybinių funkcijų palaikymo įranga.
Kas yra smegenų mirtis?
Smegenų mirtis nėra tas pats, kas koma. Tai negrįžtama būklė, kai visiškai sustoja galvos smegenų veikla, įskaitant gyvybines funkcijas reguliuojančius centrus. Smegenų mirties priežastys gali būti įvairios: insultas, apsinuodijimas, dusimas, galvos trauma, aneurizmos plyšimas ar kitos būklės, sukeliančios smegenų tinimą. Kadangi kaukolės ertmėje nėra daug vietos smegenims plėstis, tinimas lemia smegenų audinio suspaudimą, įstrigimą ir kraujotakos išnykimą. Sustojus kraujotakai visose galvos smegenis maitinančiose kraujagyslėse, dėl deguonies ir maistinių medžiagų trūkumo smegenų audinys miršta, ir tai yra negrįžtama.
Lietuvoje smegenų mirtis per metus nustatoma 100–120 pacientų. Nors nustačius smegenų mirtį pacientai tampa potencialiais donorais, tik nedidelė dalis jų tampa efektyviais donorais, kurių organai ir audiniai pratęsia kitų žmonių gyvenimus ar sugrąžina jiems gyvenimo kokybę.
Artimųjų sprendimas – lemiamas žingsnis
Antrasis ir ne ką mažiau svarbesnis žingsnis organų donorystės procese yra pokalbis su artimaisiais. Net ir tuo atveju, kai žmogus turėjo Donoro kortelę, paskutinis ir neginčijamas sprendimas dėl organų donorystės priklauso velionio artimiesiems. Kadangi organų donorystė yra itin jautri sritis, artimųjų atsiklausiama siekiant užtikrinti, kad šis sprendimas nesukeltų neigiamų emocijų. Netekties valandą artimiesiems daug lengviau apsispręsti, jei žinoma velionio valia – ar jis turėjo Donoro kortelę, ar apie donorystę buvo kalbėtasi šeimos rate.
Nacionalinio transplantacijos biuro prie Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, 2022 metais potencialiais donorais tapo 117 žmonių, tačiau efektyviais donorais iš jų tapo tik 46. Net 38,3 procento artimųjų nesutiko su organų ir (ar) audinių donoryste. Likusi dalis potencialių donorų turėjo absoliučių kontraindikacijų.
Donorystė – viltis šimtams laukiančiųjų
Vienas efektyvus organų ir audinių donoras gali padėti daugiau nei septyniems žmonėms. Inkstų laukiantiems recipientams transplantacija reiškia išsilaisvinimą iš sekinančių gydymo procedūrų ir žymų gyvenimo kokybės pagerėjimą, ragenų laukiantiems – galimybę vėl praregėti, o kitiems – tai vienintelė likusi viltis gyventi.
Šiuo metu Lietuvoje transplantacijos laukia 317 žmonių: 69 laukia inksto, 1 – kasos-inksto komplekso, 32 – širdies, 8 – plaučių, 4 – širdies-plaučių komplekso, 44 – kepenų, 159 – ragenų transplantacijos. Iš jų – 4 vaikai. Šių žmonių sveikata ir gyvybės priklauso nuo kitų žmonių gerumo ir pasiryžimo padovanoti savo organus po mirties.
Kaip išreikšti pritarimą organų donorystei?
Jei norite išreikšti pritarimą organų donorystei ir po mirties tapti donoru, tai galite padaryti užpildę prašymą internetu Nacionalinio transplantacijos biuro svetainėje ntb.lt arba bet kurioje „Camelia“, „Eurovaistinės“ ar „Gintarinės vaistinės“ vaistinėje. Suteikite viltį gyventi kitiems.
Martyna Baranauskaitė – autorė, rengianti skaitytojams aktualų ir įdomų turinį įvairiomis temomis. Jos straipsniuose daug dėmesio skiriama aiškumui, informatyvumui ir sklandžiam pateikimui, kad skaitytojai greitai rastų naudingą ir suprantamai pateiktą informaciją.