Ar prietarai ir ženklai gali turėti įtakos žmogaus gyvenimui

Žmonija jau seniai nerimauja dėl ženklų ir prietarų įtakos mūsų gyvenimui. Jų kilmės ištakos gali atskleisti šią paslaptį. Tačiau vis dar nėra mokslinio paaiškinimo, kaip prietarai veikia žmonių gyvenimus.

Tikėjimai ir prietarai žmonių gyvenime

Daugelis bent kartą gyvenime susimąstė, kodėl egzistuoja tikėjimai ir prietarai ir kas verčia žmones jais tikėti. Net jei žmogus save laiko realistu ir abejoja savo įtaka gyvenimui, jis vis tiek kartais gali susigaudyti bandydamas išvengti blogų pasekmių, pavyzdžiui, sutikdamas juodą katę.

Kadangi prietarai yra įsišakniję neracionalume, jie turėjo išnykti plintant švietimui ir tobulėjant mokslui. Tačiau šiuolaikiniame pasaulyje dauguma žmonių, paklausti, prisipažins tikintys bent kokiu nors prietaru.

Psichologai mano, kad prietarai iš tikrųjų yra infantilaus mūsų proto aspekto ir jo tikrovės interpretavimo būdo apraiška. Paprasčiau tariant, prietarai tapo mūsų dalimi, nes jie yra ne kas kita, kaip būtino neracionalumo apraiška: sumaišius priežastinį ryšį su atsitiktinumu, atsirado ženklų, kuriais buvo siekiama išvengti gyvenimo sunkumų.

Prietarų poveikis žmonėms

Kai prietarai tampa gyvenimo būdu, tai pavojinga, nes įtakoja visus žmogaus sprendimus ir elgesį. Ženklai ir įsitikinimai linkę plisti ir žmonės prie jų prisitaiko.

Žmogus gali sugalvoti ką nors naujo ir asmeniško, pavyzdžiui, ritualą, kurį būtina pakartoti prieš lemtingą pasirinkimą. Toks elgesys lėmė daugelio ženklų atsiradimą ir jų pasiskirstymą.

Faktas yra tas, kad žmogus mokosi ne tik per tiesioginę patirtį, bet, svarbiausia, per kultūrinį perdavimą. Tam tikrų žinių gavimas iš vyresniosios kartos verčia mus nesąmoningai pasitikėti tuo, kas sakoma, net jei ženklai neturi mokslinio pagrindo.

Kuo labiau tikime prietarais, tuo didesnė rizika patekti į jų įtaką. Juk ne veltui psichologai sako, kad mintys yra materialios. Kai galvojame apie blogas pasekmes, pritraukiame jas į savo gyvenimą.

Prietarų ir ženklų kilmė

Pirmykštis žmogus, ieškojęs atsakymų į tokius reiškinius kaip žaibas, griaustinis, užtemimai, gimimas ir mirtis, nežinodamas gamtos dėsnių, ėmė tikėti nematomų dvasių egzistavimu. Jis pastebėjo, kad gyvūnai turi šeštąjį pavojaus jausmą ir įsivaizdavo, kad juos perspėja dvasios.

Prietarai yra senovės žmonijos paveldo dalis. Anot archeologų, tai buvo neandertalietis, kuris sukūrė pirmąjį tokį tikėjimą ar išlikimą pomirtiniame gyvenime.

Kadangi jo kasdienybė buvo kupina negandų, senovės žmogus padarė išvadą, kad pasaulyje daugiausia gyveno kerštingos, o ne geranoriškos dvasios. Todėl dauguma religinių įsitikinimų, kurie mus pasiekė, apima daugybę būdų, kaip išgelbėti žmones nuo bėdų.

Per visą istoriją tai, kas vienam žmogui buvo prietaras, dažnai buvo prietaras kuriai nors religijai. Krikščionių imperatorius Konstantinas pagonybę laikė prietaru, o istorikas Tacitas krikščionybę apibrėžė kaip pavojingą ir neracionalų tikėjimą. Protestantai katalikų šventųjų ir relikvijų garbinimą laikė prietaringu, o krikščionys tą patį manė apie induistų apeigas. Ateistams absoliučiai visi religiniai įsitikinimai yra prietarai.