Anksčiau senesniais laikais švietimas buvo svarbesnis už kitus dalykus, nes aukšto išsilavinimo turėjimas leido žmonėms lengviau susirasti stabilų darbą, pagerinti savo ekonominę padėtį ir socialinį statusą. Be to, švietimas dažnai buvo suvokiamas kaip svarbi priemonė asmeniniam tobulėjimui ir pasaulio pažinimui.
Mūsų klasėje buvo vienas vaikinas, likęs antriems metams. Įsivaizduokite, kaip jis turėjo jaustis. Mūsų buvo daug, o suolai stovėjo prie pat lentos. Mokytoja visada stovėdavo kampe.
Mūsų kolektyve buvo patys paprasčiausi vaikai, kurie kartais nelabai klausydavo, triukšmaudavo. Tačiau mokytojo autoritetas mums išliko neliečiamas. Mano kiemo draugės mokėsi kaimyninėse klasėse. Ir jas mokykloje irgi viskas tenkino.
Visa mūsų draugiška kompanija dalyvaudavo įvairiose varžybose, kurios vykdavo kokiomis nors svarbiomis datomis. Ir žinoma, visos klasės varžėsi dėl savo pažymių ir to, kas galės daugiau padaryti mokyklai. Tokia konkurencija visiems mums buvo akivaizdžiai naudinga.
Vidurinėje mokykloje mes brendome, aktyviai užsiimdami naudingais dalykais. Mergaitės mokėsi siūti ir gaminti, o berniukai įsisavino staliaus ir šaltkalvio amatą.
Mūsų klasė buvo draugiška. Ir mes linksmai leisdavome laiką kartu. Dažnai eidavome į teatrą ar kiną, taip pat rengdavome kitas veiklas. Mes visada turėjome gausybę idėjų kažką organizuoti.
Kas liečia mūsų mokytojus, tai jiems pavyko mus teisingai nukreipti, palaikyti visas mūsų idėjas. Ir dažnai mokytojai mums duodavo vertingų patarimų.
Tais laikais buvo labai svarbu gerai mokytis mokykloje. Tie, kurie blogai mokėsi, ateityje negalėdavo gauti gero darbo ir tai buvo pagrindinė visų ir kiekvieno motyvacija.
