Edas Staffordas yra buvęs Didžiosios Britanijos armijos kapitonas, nuotykių ieškotojas ir keliautojas. Filmuodamas „Channel 4“ dokumentinį filmą „60 dienų gatvėje“, jis nusprendė atlikti eksperimentą: palikti savo sūnų, žmoną ir jaukius namus benamiams 2 mėnesiams. Jis turėjo gyventi žiemą, neturėdamas maisto, pinigų ar pastogės, norėdamas sužinoti, kodėl žmonės tampa benamiais ir kaip jie iš tikrųjų gyvena.
Mes susidomėjome Stafordo eksperimentu ir jis nusprendė pasakyti savo skaitytojams keletą detalių.
Benamių problema iškyla ne tik tose šalyse, kuriose yra daug gyventojų, turinčių mažą perkamąją galią. Remiantis 2018 m. Duomenimis, Jungtinėje Karalystėje buvo suskaičiuota 320 000 žmonių be savo namo ar buto (maždaug vienas iš 200). Tuo pačiu metu daugiau nei pusė šių žmonių gyvena Londone, o daugelis benamių yra buvę kariškiai.
Edas Staffordas, kuriam dabar 43 metai, nusprendė iš pirmų lūpų sužinoti, kaip žmonės atsiduria viešuose keliuose, todėl šiuo tikslu nuėjo į Londono, Mančesterio ir Glazgo gatves.
Nauja ekstremali patirtis
Anksčiau Edas Amazonės upe nuėjo daugiau nei 6,4 tūkstančio kilometrų atstumą ir taip pateko į Gineso rekordų knygą kaip pirmasis žmogus, padaręs tokią kelionę. Filmuodamas „Discovery Channel“, Edas praleido 60 dienų izoliuotas Olorua (dykumos saloje Fidžyje) be maisto, vandens, drabužių ar įrankių. Buvo atvejų, kai drąsa paliko jį visiškai ir jis buvo toks jautrus, kad galėjo verkti dėl bet kokios smulkmenos, lygiai taip pat buvo dienų, kai jis kentėjo dėl šunų apetito ir negalėjo savęs patenkinti. Nenuostabu, kad būtent benamių gyvenimo patirtis jam pasirodė baisiausia.
Priaugo 5 kilogramus svorio
Gyvenimas be namų pasirodė esąs daug pelningesnis, nei manė Edas. Per naktį jis gali būti nuo 100 iki 200 svarų (130–260 dolerių), daugiau nei vidutinis londonietis uždirba darbe.
Maisto jam taip pat nereikėjo: savanoriai benamiams nemokamai dalijo mėsainius ir kitus greitus maisto produktus, be abejo, didesniais kiekiais nei reikia.
Glazge Edas suskaičiavo iki 26 savanorių, kurie dalijo maistą, nors benamių buvo tik du. Vienas iš benamių net skundėsi, kad žmonės jį per daug maitina.
Per 60 dienų Edas priaugo daugiau nei 5 kilogramus, nors planavo badauti ir numesti svorį. Tačiau analizė parodė, kad jei jis ir toliau būtų valgęs tokį riebų maistą, jis galų gale galėtų sirgti širdies ir kraujagyslių ligomis.
Nenuostabu, kad eksperimento metu Edas taip pat rizikavo išbandyti šiukšlių konteinerio turinį. Viename jų atsitiktinai jis rado geras salotas. Nepaisant to, Stafordas nesimėgavo šiuo maistu: jį sukramtęs viduje rado kažkieno gumą.
Be to, Edas kartais buvo priverstas nusiprausti tualeto vandeniu kavinės vonios kambariuose. Nes tik uždaroje kabinoje jis galėjo visiškai nusirengti ir išvalyti niežtinčias kūno vietas nuo prakaito ir purvo.
Kai gausi 100 svarų, būk karštas dušas
Jis manė, kad niekas savo noru nakvos šaltyje, tačiau iš tikrųjų daugelis benamių pirmenybę teikė gatvėms, o ne laikinai pastogei. Vienas iš vyrų per 20 minučių gavo 20 svarų, prašydamas praeivių pinigų patekti į prieglaudą, tačiau jis išleido juos narkotikams.
Edas nebuvo vienintelis fiktyvus elgeta: kai kurie, net turėdami nuosavą butą, išėjo į gatvę ieškoti lengvų pinigų. Jie paprašė pinigų už apgyvendinimą, o vėliau juos išleido narkotikams ar alkoholiniams gėrimams. Vienas iš šių „nepilnaverčių“ Darrenas tvirtino, kad kartais per vieną naktį iš girtų praeivių pavykdavo gauti iki 600 svarų, tačiau paprastai, surinkęs 100 svarų, eidavo vakarieniauti ir karštu dušu į savo butą. .
Kitas netikras elgeta, išėjęs iš kalėjimo, perėmė butą ir iš pradžių net buvo pasirengęs ieškoti darbo. Tačiau darbdavių siūlomi 8 svarai per valandą jo neįtikino, todėl jis pasirinko lengvesnį būdą užsidirbti.
Net žmonėms, kurie tikrai yra benamiai, pasak Edo, nereikia tiek pinigų, kiek jiems reikia psichologinės pagalbos ir socialinės reintegracijos. Jis taip pat prisipažino, kad nors pradėjo jausti užuojautą aplinkiniams ir netgi susirado draugų Londono gatvėse, niekada neduos pinigų benamiams – tikriesiems ir fiktyviems.
Kaip žmonės atsiduria gatvėje
Edas su nauju draugu Deana pas savo „komodą“ (taip ji vadina savo pastogę).
Nepaisant visų sunkumų gyvenant gatvėje, eksperimento pabaigoje Edas jau jautė tam tikrą malonumą mėgaudamasis visiškąja laisve, taip pat neturėdamas jokio režimo ir apribojimų. Nenuostabu, kad jis pabrėžia, kad net ir tie, kurie priėmė savo likimą, nori savo širdyje vadovauti klaidžiojančiam gyvenimo būdui.
Kai kurie atsidūrė gatvėse pabėgę nuo nuo narkotikų priklausomų tėvų, pabėgę nuo artimųjų smurto arba likę be namų dėl sunkios padėties vaikystėje. Mančesteryje Edas sutiko Deaną, šešių vaikų motiną. Pasak šios moters, ji kurį laiką buvo „Debenhams“ ir „M&S“ modeliu. Jos gyvenimas buvo išmestas iš bėgių, kai jai buvo 13 metų, tėvai išsiskyrė ir ji pradėjo gyventi su nuo narkotikų priklausoma motina. Būdama 15-os Deana įsimylėjo berniuką, su kuriuo susilaukė vaikų. Dabar jie gyvena su tėvu, o ji yra priversta bėgti nuo šalčio laikinoje pastogėje, pastatytoje su palapinėmis ir senais vagonais. Nepaisant to, kad ši moteris yra narkomanė, ji labai kenčia dėl savo vaikų išsiskyrimo. Deana mielai dalijosi savo „namais“ su šiuo buvusiu kariškiu ir netgi pakvietė jį valgyti sausainių.
Deana nusausina kojines ant policijos komisariato sienos.
Dalyvaudamas eksperimente Edas turėjo susidurti su agresyvumu ir priklausomybe nuo narkotikų, buvo dviejų benamių kovos dėl palankios vietos liudininkas, taip pat buvo išvytas policijos, grasinant areštu už elgetauti. Kartą jo miegmaišis sušlapo, nes kažkas jį palengvino. Ir tai nebuvo blogiausia: buvo padegti kai kurie benamiai miegmaišiai. Ir kai Edas, praleidęs laiką, grįžo į tą vietą, kur praleido naktį su Deana, paaiškėjo, kad jo laikina pastogė jau buvo pašalinta ir jos jau nebuvo.
