Kodėl vienos moterys jaučia norą būti išlaikomos vyrų, o kitos ne – priešingai, viską gyvenime nori susikurti pačios? Ką apie moterį, jos būdo bruožus sako faktas, kad ji nori, jog ją išlaikytų vyras, viską jai įgytų? Kodėl moterims, kurios pačios turi viską, norisi vyro, kuris padovanotų butą ar automobilį? Šiais klausimais kalbamės su psichologe Sonata Vizgaudienė.
Vienos moterys gyvenime stengiasi viską pasiekti pačios savo darbu ir minties, kad galėtų nedirbti, o jas išlaikytų vyras, net neturi. Kitos moterys dirba, tačiau mielai to nedarytų, jei poroje ar šeimoje priimtų susitarimą, kad dirbs ir pinigus uždirbs tik vyras. Yra ir tokių moterų, kurios iškart žino, kad dirbti jos nenori, tačiau gyventi gerai ir patogiai – dar ir kaip. Ir jos ieško tik tokio vyro, kuris patenkintų šį poreikį.
Paklausta, kodėl vienos moterys nori būti išlaikomos, o kitos siekia viską susikurti pačios, psichologė S.Vizgaudienė sako, kad čia gali būti įvairių ir susipynusių priežasčių.
„Viena jų – kultūriniai ir paprotiniai dalykai. Kai kuriose kultūrose ir šiandien labai normalu dirbti jaunoms merginoms, bet po santuokos – dirbti nepriimtina. Ir moterys tai priima lyg normą, neretai dirbančias laiko vargšėmis, stipriai persidirbančiomis, turinčiomis nepasiturinčius vyrus ir pan.
Visada puikiai veikia šeimos modelio kopijavimas, mamos pavyzdys: jei mama nedirbo ir dukrai tai atrodė pakankamai patrauklu – ji taip pat stengsis susitvarkyti gyvenimą taip, kad nereikėtų dirbti. Ir atvirkščiai – persidirbanti mama taip pat gali būti pavyzdys.
Yra moterų, kurios jaučiasi sutvertos šeimai ir vaikams auginti, kurioms natūraliai rūpintis namais ir vaikais yra tiesiog daug priimtiniau, nei dirbti. Dažnai jos neturi didelio polinkio kokiai nors profesijai ir jaučiasi daug laimingesnės besirūpindamos buitimi, vaikais, ir tai daro puikiai.
Yra ir tokių moterų, kurios nenori, tingi ar tiesiog nemato prasmės dirbti, bet rūpintis namais taip pat – ne jų stichija. Joms patinka rūpintis savimi, maloniai leisti laiką. Kartais jos gali prisidengti vaikais, buitimi, tačiau tai daro atmestinai arba, pavyzdžiui, samdo aukles. Dažnai tai moterys, turinčios ir siekiančios turėti galinčius jas išlaikyti vyrus, kuriems tai priimtina.
Yra moterų, kurios neranda savęs profesinėje srityje. Jos nusivylusios darbo perspektyvomis ir uždarbiu.
Taip pat yra moterų, kurios prioritetą teikia šeimai, nori atsiduoti motinystei ir keletą metų tiesiog augina vaikus, galbūt ir pametinukus, jais rūpinasi, vežioja po būrelius ir t. t. Tačiau šios moterys dažnai svajoja sugrįžti į darbą.
Yra ir tokių moterų, kurios linkusios gyventi dėl savęs, o ne dėl darbo, jos turi finansines galimybes nedirbti, puoselėja savo pomėgius, laisvę. Galbūt jau nemažai gyvenime dirbusios ir nebematančios tame prasmės“, – priežastis vardija psichologė.
– Ką apie moterį, jos būdo bruožus sako faktas, kad ji nori, jog ją išlaikytų vyras, jai viską įgytų?
– Liaudyje yra toks šio tipo moterų pavadinimas „barakuda“ – moteris, suviliojanti vyrus, kad ją išlaikytų. Šios moterys tiesiog renkasi tokiu būdu pragyventi, joms labai priimtina pačioms nedirbti ir siekia, kad vyrai jas išlaikytų, nors palyginti nedaug duoda mainais. Aišku, vyrai turi išsipuoselėjusias gražuoles, kad galėtų pasipuikuoti, kurios dar ir patenkina jų intymius poreikius, bet rečiau gali tikėtis lygiavertiškesnio santykio.
Tokioms moterims dirbti nepatinka, jos darbo nelaiko vertybe ir nepriklausomybe. Šios moterys neretai turi stiprių vaikystės traumų, susijusių su šeimos pamatiniu gyvenimu, taip pat tai gali būti moterys, kurios matė tik tokį pavyzdį.
Bet galimas ir kitas variantas, kai moterys, derindamos vaikų auginimą, buitį ir darbą tiesiog pervargsta ir praranda tokio gyvenimo prasmę, tada taip pat gali pasirinkti tiesiog atsiduoti šeimai, kai abiem su vyru tai yra priimtinas ir teisingas pasirinkimas.
– Forumuose tenka paskaityti istorijų, kai moteris teigia, kad turi ir namą, ir automobilį, ir gali save išlaikyti, bet štai, draugėms vis pavyksta susirasti tokį vyrą, kuris tai butą, tai automobilį nuperka, o jai tik tokius, kurie geriausiu atveju padovanoja gėlių. Ką tokiu atveju noras irgi susirasti tokį vyrą, kuris padovanotų ne tik gėlių, bet ir brangių daiktų, sako apie moterį? Kodėl jai reikia, jei ji pati turi, gali sau leisti?
– Labiau tai būtų ne apie poreikį, kad ją išlaikytų, bet nuoširdžiai pasirūpintų. Galbūt ši moteris dar pati nesupranta, kad po vardijamomis dovanomis slypi poreikis „mylėk mane, rūpinkis manimi taip, kad aš tikrai jausčiau“. Greičiausiai tas gėlių tenuperkantis vyras, nors jų ir nuperka, nepatenkina svarbių emocinių poreikių.
Iš esmės emociškai sveikesni žmonės suvokia, kad santykių pagrindas ir kelias į laimę poroje – tikrai ne finansinis. Laimingiausi žmonės yra tie, kurie patenkina vienas kito emocinius poreikius. Nuoširdus domėjimasis ir rūpinimasis, supratingumas, palaikymas, žavėjimasis, bendrų pomėgių turėjimas, seksualinė trauka ir dermė yra gerų santykių pagrindas.
Finansiniai dalykai nusikelia toliau, nors prie laimės jie taip pat prisideda, nes didelis skurdas ar nuolatinis žymesnis nepriteklius – su laime ir sutarimu irgi sunkiau draugauja.
Gali būti ir tokia priežastis, kad moteris tiesiog gyvena su sau nelygiu, per silpnu partneriu ir svajoja apie lygiavertį, kuris galėtų tiek, kiek gali ji.
– Ar tokias moteris derėtų smerkti? Nes, kaip ir pati paminėjote, dažnai moterys, ieškančios vyro, kuris išlaikytų, vadinamos barakudomis ir kitais epitetais. Kaip manote, kodėl toks visuomenės požiūris?
– Juk šios moterys niekam žalos nedaro, tad kaip galime būti teisėjais ir ką nors smerkti dėl to, kad taip renkasi gyventi. Jei tai tinka jų partneriams, tai – jų reikalas.
Visuomenė iš esmės labiau vertina produktyvius narius, nes evoliuciškai klostėsi taip, kad priimtiniausi tie, kurie prisideda, jog gentis išliktų (darbštūs, pasiaukojantys, atsakingi, produktyvūs, stiprūs ir pan.). O visi, kurie negali prisidėti, nuvertinami.
Senieji klodai niekur nedingę, tad mes natūraliai nuvertiname žmones, kurie linkę labiau rūpintis savimi, pasinaudoti kitais ir pan. Bet tokiose porose vyksta mainai – abu partneriai, ir išlaikomas, ir išlaikantysis, patenkina sau svarbius poreikius.
Tarkime, vyrai gali smerkti, patys bijodami papulti ant šių moterų kabliuko, nes slapčia jomis net žavisi – jos gražuolės, seksualios, o vyrai myli akimis.
Moterys tokias moteris gali smerkti, nes slapčia arba nesąmoningai pavydi jų laisvės nuo darbo, gebėjimo manipuliuoti vyrais, grožio, seksualumo ir kitų dalykų.
– Na, veikiausiai ne visos moterys pavydi ir ne visos smerkia tas, kurios pasirenka būtent tokį gyvenimo būdą.
– Taip. Dabar didžioji dauguma moterų nori dirbti ir dirba, ir to priežastis yra ne tik finansai, bet ir savirealizacija. Tačiau yra vienas momentas, kuris yra nesąmoningas. Netgi toms moterims, kurios dirba, nori dirbti ir net neįsivaizduoja savęs be darbo, iš nuovargio ar dėl kitų priežasčių kartais irgi šmėsteli mintis, kad gal visai gerai būtų nedirbti, vietoj to papuoselėti savo pomėgius ir pan.
Tas pavydo jausmas gali kilti ir toms moterims, kurios dirba, nes joms reikia dirbti dėl finansinio aspekto, bet viduje jaučia, kad tikrai galėtų nedirbti, jei tik turėtų tam sąlygas.
Šiais laikais moterys labai daug yra užsidėjusios ant savo pečių. Negalima vyrų pirštais baksnoti, nes jie tikrai labai stipriai keičiasi, dažnu atveju prisideda ir prie buities, ir prie vaikų auginimo, bet vis tiek iš moterų girdime, kad joms krūvis tenka didesnis. Jos lygiavertiškai dirba, bet buities darbų ir vaikų priežiūros joms tenka daugiau. Ir kartais ta mintis apie tai, kad gal ir gerai būtų nedirbti, irgi gali šmėstelėti.
Kai matome moterį, kuri išsipuoselėjusi, dar, kaip mums atrodo, turinti daug laiko sau, irgi galime pagalvoti: kaip jai gerai.
Yra moterų, kurios daug ir sunkiai dirba, nedaug uždirba, ir dar visas namų krūvis tenka joms. Toms moterims tas pavydo jausmas atsiranda toks natūralus – kad aš tai taip gyvenu, o ji štai taip. Ir tai nereiškia, kad su ta moterimi kažkas blogai, galbūt ji tiesiog pervargusi, o galbūt tas jausmas kyla ir iš to, kad ji yra nelaiminga, nes darbe savęs nerealizuoja. Viskas gerai tiems žmonėms, kurie jaučiasi save atradę savo darbuose, o jei ne – visokių pamąstymų gali kilti.
– O kaip manote, ar galima skirstyti norinčias nedirbti moteris į tas, kurių toks noras pateisinamas (nes priėmė sprendimą su vyru, kad išlaikys jis), ir tas, kurių toks noras negali būti pateisinamas (kurios nenori dirbti ir ieško išlaikyti galinčio vyro)?
– Nesiūlyčiau sakyti, kad tai dvi grupės, nes toks skirstymas būtų per griežtas.
Tiesiog yra moterų, kurios turi didesnį pasiekimų poreikį – savęs realizacijos per darbą, kuris dažniausiai būdingas vyrams, ir joms labai sunku nedirbti, nes reikia save įtvirtinti ir vertinti kaip asmenybę iš dalies per darbo pasiekimus. Tos moterys, kurios taip linkusios save vertinti, visada rinksis dirbti.
Bet yra moterų, kurios neturi stipraus pasiekimų poreikio. Tarkime, moteris gali gražiai piešti ar puikiai muzikuoti, bet ji nesiekia pasirodymų, nenori iš to uždirbti ir jai nereikia didelių aplodismentų. Jos taip ir galvoja: jei galėčiau laisvai finansiškai gyventi, taip ir daryčiau, nes nebūtinai per darbą ji turi realizuotis. Ir tai nereiškia, kad su tomis moterimis kažkas blogai.
Kitų moterų tipažas yra tas, kurios tikslingai niekada nenori dirbti, ir jos viską daro, kad tik nereikėtų dirbti ir būtų ne bet kaip, o gerai išlaikomos. Šis tipažas kitoks, bet tarp jų, giliau pakapsčius, irgi būtų galima atrasti niuansų.
