Teisingai seni žmonės sako, kad maži vaikai – maži vargai, o dideli vaikai – dideli vargai. Nepaisant to, kad dukrai 25, mes vis dar ją išlaikome, nors patys jau pensijoje. Aš jau virš 3 metų kaip pensijoje, o sutuoktinis dar uždarbiauja.
Mes nežinome, ką daryti, situacija kažkokia be išeities. Dukra dar prieš 3 metus baigė aukštąją mokyklą, tačiau po to, kai gavo diplomą, pareiškė mums su vyru, kad neis dirbti pagal specialybę. O paskui pridėjo, kad nesiruošia kūprintis kažkur ofise nuo 8 iki 5.
Pas dukrą visai kiti planai, ji paraleliai dar baigė meno mokyklą. Mano, kad piešimas – tai jai. Ji dabar piešia planšete ir gauna užsakymų atitinkamuose tinklapiuose, o jai už tai moka pinigus.
Mes iš pradžių supratingai žiūrėjome į jos pomėgį, tam, kad įsisuktų, būtinas laikas. Jau tiek laiko praėjo, o pragyvenimui ji kol kas neužsidirba.
Na, žinoma, ji turi kažkokias pajamas, tačiau už tuos pinigus ji net prasimaitinti negalės, juk užsakymai tai yra, tai nėra. Uždarbis nestabilus.
Mes su vyru ne kartą bandėme su ja pasikalbėti apie tai, kad jai būtinas stabilus uždarbis, tegu nors nuotoliniu būdu. Tačiau visi tokie pokalbiai baigiasi barniais.
Situaciją sunkina dar ir tai, kad dukters charakteris labai uždaras. Ji gyvena atskirai nuo mūsų ir nieko mums nepasakoja. Jei jos klausiu: „Kaip sekasi?“, tai ji visada atsako: „Normaliai“.
Vienu metu buvome nustoję remti pinigais, tik aš ilgai nesugebėjau. Man širdis pusiau plyšta, o jei ji ten visiškai alkana sėdi.
Kaip toliau gyventi, net neįsivaizduoju. Mes neturime ir ko paklausti patarimo, o ką čia ir patarsi. Parašiau šį laišką tam, kad nors kažkiek išsikalbėčiau.
Tikiuosi, nors su laiku dukra supras, kad ji jau tokio amžiaus, kad privalo pati sau užsidirbti, o ne kaulyti iš tėvų-pensininkų.
