Atleidžia visiems ir viską. Atleidžia patiems bjauriausiems žmonėms. Atleidžia piktiems, neteisingiems, šlykštiems niekšams.
Bet jeigu buvote nuoširdus draugas ar padovanojote žmogui tikrą meilę, jums niekada nebus atleista.
Iš jūsų šaipysis, tame tarpe ir pašalinių akivaizdoje, jumis naudosis, jūsų nepaisys, jus išduos, žemins, tačiau pakanka tik išeiti…
Pakanka tik išeiti, palikti tokius toksiškus santykius – ir visam gyvenimui tapsite labiausiai nekenčiamu žmogaus priešu. Net jeigu jis pats nustojo su jumis bendrauti, paliko, susirado kitą partnerį. Jis vis tiek lauks tos pačios naudos ir požiūrio į save, kaip ir anksčiau, arba po kurio laiko sugrįš, lyg nieko nebūtų nutikę, ir baisiai įnirš, kad jo nepriima atgal senomis sąlygomis.
Jūsų gerą elgesį ir meilę toks žmogus suvokia kaip jūsų silpnumą, kvailumą, proto siaurumą. Tokiam žmogui atrodo, kad jis gali jumis naudotis amžinai, kad turi teisę daryti su jumis, ką nori. Ir, žinoma, kad neimtumėte pernelyg gerai apie save galvoti, jūs būsite nuolat tarkuojami ir kritikuojami. Tai ne vien tokio žmogaus būtinas poreikis, jam tai dar ir didelis malonumas – įsitvirtinti, pakelti savo savivertę kito žmogaus sąskaita.
Be to, nepaprastai išsikeroja įprotis naudotis tam tikru konkrečiu žmogumi. Apie pagarbą negali būti jokios kalbos. Su auka elgiamasi kaip su daiktu.
Ir štai vieną gražią dieną, staiga praradęs donorą, žmogus iš pradžių netgi nesuvokia, kad tai – santykių pabaiga. Kad jis daugiau nieko negaus iš išėjusio. Kad jis jam nebeturi nei valdžios, nei teisių į jį.
Kai jis palaipsniui supranta šį faktą, jam staiga pasidaro labai blogai. Dėl to, kad nebėra iš ko imti, o poreikis imti – išliko. Ypatingai aršūs egzemplioriai dar ilgai persekioja savo „buvusius/buvusias” su senais gerais, įprastais reikalavimais ir pretenzijomis. Ir siaubingai nirš, sulaukę atkirčio.
Kodėl taip vyksta?
Pirmasis aprašomos poros narys – žmogus, gebantis jausti tikrus jausmus. Nuoširdus ir gilus. Jis pasirengęs duoti kitam savo gerą elgesį ir meilę ne dėl kažko konkretaus, o tiesiog dėl to, kad jaučia gerus jausmus.
Antrasis narys – vartotojas. Pakankamai primityvi asmenybė. Jis pradeda tikėti savo unikalumu ir nuostabumu, nors iki to laiko niekas su juo taip gerai nesielgė. Akis užtemdo puikybė. Tuo pat metu jis vis dar prisimena, koks buvo niekam nereikalingas anksčiau, net jeigu nenori to prisiminti. Iš čia ir kyla noras sumenkinti ir užčiaupti pirmąjį. Negana to, pirmasis (kuris stengiasi), jam, atrodo kvailas ir silpnas. Jis sukelia „primityviam“ norą naudotis tokiu „kvaileliu” be jokio dėkingumo už pastangas.
Kai žmogus, kuris viską, kas gera ir šviesu, vertina kaip kvailumą ir silpnumą, paliekamas vienas, pirmasis, kuris jį paliko, tuojau pat susilauks persekiojimo, o gal netgi smurto.
Kuo anksčiau išsiaiškinsite žmogų, nepajėgų užmegzti nuoširdžių santykių, tuo geriau. Kuo ilgiau jis jumis naudosis, tuo sunkiau juo bus paskui atsikratyti.
Greičiausiai jis visą likusį gyvenimą laikys jus išdaviku ir bus šventai įsitikinęs, kad esate jam stipriai skolingi. Jis kurs vis naujus ir naujus keršto planus.
Geriausia, ką galima padaryti tokiu atveju – laikytis nuo šio žmogaus kuo toliau ir niekada ateityje daugiau prie jo nesiartinti.
