Kodėl mes sergame ir kur dingsta mūsų gyvybinė energija?

Be klausimo straipsnio pavadinime, žinoma, labai svarbu ir tai, kaip mes galime susigrąžinti tą gyvybinę energiją ir tapti sveiki bei laimingi.

Gydytojai ir psichologai metodiškai tiria problemą, kodėl ir kaip žmonės serga. Kodėl vieni žmonės suserga diabetu, o kiti – peršalimo ligomis? Ir kokie psichologiniai skirtumai tarp vienų ir kitų? Pavyzdžiui, yra medicininių ir psichologinių tyrimų, kurie atskleidė, kad vėžiu sergantys žmonės beveik nesugeba atleisti. O turintys aukštą kraujospūdį sulaiko daug pykčio ir kitokių jausmų. Daugelis ligų turi savo psichologinę priežastį, ir tuo užsiima medicinos sritis, kuri vadinasi psichosomatika. Ji išsamiai aprašo beveik visas ligas. Bet mes dabar ne apie tai.

Yra vienas psichologinis bruožas, išskiriantis visus lėtinėmis ligomis sergančius žmones. Ir tai galioja žmonėms, kuriems nuolat kažkas nesiseka arba kuriems neužtenka jėgų gyvenimo laimėjimams. Ši savybė slypi tame, kad tokie žmonės savo dėmesiu (taigi ir energija) nėra dabarties akimirkoje, o yra arba praeityje, arba ateityje.

Senovės Rytų išmintis byloja, kad praeityje mintimis esantį žmogų lengva atpažinti, nes jį nuolat kamuoja liūdesys. O žmogų, kuris savo mintimis yra ateityje, taip pat lengvai atpažįstamas, nes jį nuolat kamuoja nerimas. Ir tik tas, kuris yra dabarties akimirkoje, yra visiškai ramus ir linksmas. Remiantis šiuolaikinių Amerikos mokslininkų tyrimais (apie tai skaičiau Colino Tippingo knygoje „Radikalus atleidimas“), vidutinis Vakarų žmogus savo atsiminimuose yra 60 proc. laiko, o ateityje – 10 proc. Tai reiškia, kad šiuo metu dėmesio ir energijos lieka tik 30 proc. Tai baisiai mažai! O to labai trūksta, kad organizmas pats išsigytų. Ir tada organizme kaupiasi nuovargis ir ligos.

Tikrai prieš akis turite pavyzdį – mamą ar močiutę, sergančią visa krūva lėtinių ligų, kurios labai mėgsta pasakoti apie tai, kas blogo ir sunkaus nutiko jų gyvenime. Ir kai jos pavargsta kalbėti apie praeitį, pradeda nerimauti, kad ateityje kažkas gali nutikti. Visgi dažnai pasitaiko žmonių, kurie reaguodami į visas mūsų istorijas ir ateities planus klausia „Ar tu bijai?..“, dažniausiai tokie žmonės nėra labai laimingi.

Buvimas dabarties akimirkoje ne tik gerina nuotaiką, bet ir išsaugo sveikatą bei pailgina gyvenimą. Kai nukreipiame savo dėmesį į savo kūną dabartiniu momentu, kūnas pradeda gydytis pats.

Fiziologai atlieka įvairiausius eksperimentus. Jei pastatysite žmogų ant svarstyklių (primityvių svarstyklių, panašių į vaikiškas sūpynes) ir jas subalansuosite, o paskui paprašysite sveriamo žmogaus pagalvoti apie savo kojas, tada jo kojos pradės sverti daugiau. Taip nutinka todėl, kad toje kūno dalyje, į kurią nukreipiame savo dėmesį, suaktyvėja kraujotaka. Tai, į ką yra nukreiptas mūsų dėmesys, linkę plėstis (tiek fiziškai, tiek psichologiškai).

Kaip apsisaugoti ir išgyti? Darome sau meškos paslaugą prisimindami senas nuoskaudas ir nerimaudami dėl ​​ateities. Ir kol mes tai darome, kūnas neturi jėgų išgydyti save čia ir dabar.

Kaip žmogus gali būti dabarties akimirkoje.

Visų pirma, reikia paleisti praeitį. Ypač tai, kas sukelia daug emocijų. Kuo daugiau emocijų sukelia įvykis, tuo sunkiau jį paleisti. Tai tarsi važiavimas kalneliais. Baisu važiuoti, bet emocijos užvaldo ir norisi pakartojimo.

Kaip suprasti, kad yra emocijų ir situacijų, kurios atitraukia dėmesį nuo dabarties akimirkos?

Jūsų dėmesys (taigi ir energija) nukreipiami į praeitį, jei:– jūs nuolat ką nors prisimenate ir galvojate apie kai kurias praeities situacijas. Pagalvojate, kaip buvo arba kaip galėjo būti.– galvojate apie praeities nuoskaudas ir sunkumus, ir vis dar pykstate ir įžeidžiate ką nors (pavyzdžiui, pykstate ant buvusių mylimųjų, tėvų).– jūs negalite atleisti savo tėvams ar artimiems giminaičiams.– manote, kad jau visiems atleidote, bet tuo pačiu vis dar mėgstate prisiminti ir kalbėti apie tai, kaip jus kažkas įžeidė ir supykdė.– nenorite prisiminti kažko iš praeities.– saugojate kai kurias paslaptis nuo artimųjų ir nuolat apie tai galvojate.– vis dar jaučiate gėdą dėl praeities veiksmų.– prisimenate praeitą gerą gyvenimą ir jo ilgitės.– pastebite, kad nuolat kam nors pasakojate apie praeitį.

Šį sąrašą galima pildyti ir pildyti.

Žinoma, galite apsimesti, kad viską atleidote, kas įvyko praeityje ir viską paleidote. Bet jei ne, vadinasi, ne.

Pirmiausia turite tai pripažinti sau. Pripažinkite, kad didžioji dalis praeities jus sulaiko. Pokyčiai įmanomi tik tada, kai priimama tikrovė. Toliau turite tiksliai išsiaiškinti, kokius jausmus jaučiate apie praeitį ir kas jus pagauna šioje istorijoje. Galite sudaryti žmonių ar istorijų sąrašą.

„Tiesiog pamiršti“ arba apsimesti, kad to niekada nebuvo, yra psichologiniai spąstai. Nes galite apgauti visus, išskyrus savo kūną. Jis atsimins. Taigi, norint apsimesti, kad kažkas neįvyko praeityje, arba apsimesti, kad esate visiškai ramus, reikia daug jėgų, kurias vėlgi atimate iš dabarties akimirkos.

Norint suprasti situaciją, tiks bet kokie metodai:– vizitas pas bet kurios krypties psichoterapeutą;– Hellingerio pastatymai, šeimos ir bendrųjų scenarijų tyrimas;– bet kokie mokymai, susiję su pykčiu ir jo paleidimu;– įsivaizduojamas (ar tikras) susitikimas su jums nerimą keliančiu žmogumi ir pokalbis su juo;– rašykite dienoraštį ar laišką apie tai, kas jus neramina;– „atleidimo trimis raidėmis“ metodas, aprašytas Colino Tippingo knygoje „Radikalus atleidimas“;– užsiėmimai pagal Feldenkrais metodą (atpalaiduoja raumenis ir emocijas).

Beje, „Radikalus atleidimas“ – labai efektyvus metodas norintiems paleisti praeitį. Nuoširdžiai rekomenduoju. Tiems, kurie savo gyvenime patyrė psichinę ar fizinę traumą ir gyvena su to pasekmėmis, yra ir daugiau gerų knygų, pavyzdžiui „Tigro pažadinimas. Traumos išgydymas“ ir daug kūno metodų, kaip dirbti su psichinėmis traumomis. Jie iš esmės pakeičia žmogaus gyvenimą. Tai tik keli metodai, kurie man asmeniškai padeda.

Jei mūsų neramus protas pritrūktų istorijų iš praeities, vis tiek yra galimybė susirūpinti ateitimi. Visada įdomu galvoti „kas būtų, jeigu“.

Taigi, dėmesys iš dabarties momento nukreipiamas į ateitį (kuri gali ir neateiti), jei:– nuolat galvojate ir nerimaujate dėl ateities;– fantazuojate, kokių sunkumų gali kilti ateityje;– bijote ateities ir nuolat joje ieškote ko nors, ko verta bijoti;– dabar stengiatės užkirsti kelią visoms galimoms problemoms ateityje;– į gyvenimą žiūrite iš pozicijos „ko man bijoti?“ arba „tarsi kažkas nepasisekė“.

Šis sąrašas taip pat yra begalinis.

Liaudies išmintis byloja: „Kur tavo dėmesys, ten ir tu.“ Labiau tikėtina, kad tai, į ką sutelksime dėmesį, įvyks. Susirūpinę ateities problemomis, neleidžiame sau rasti jų sprendimo esamą akimirką.

Kaip sugrąžinti dėmesį į dabartinę akimirką?

Metodai, kurie gali jums padėti:– psichoterapija, darbas su savo baimėmis ir nerimu;– bet koks atsipalaidavimo pratimas. Pavyzdžiui, atsipalaidavimas pagal Jacobson metodą;– kasdienė meditacija, sutelkiant dėmesį į kvėpavimą. Arba bet kokia kita meditacija;– bet koks metodus ir praktika, didinantys pasitikėjimą gyvenimu ir dvasios ramybę;– atsisakymas žiūrėti televizorių (jei jį vis dar žiūrite), ypač pokalbių laidas ir žinias.

Ką galite padaryti, kad sutelktumėte dėmesį į dabartinę akimirką?

Šiuo metu man padeda:– Eckharto Tolle knygos. Pavyzdžiui, „Akimirkos galia dabar“;– Colino Tippingo knygos „Radikalus atleidimas“ ir „Radikali apraiška“;– kasdienė meditacija. Bet kokia. Paprasčiausia, sutelkiant dėmesį į kvėpavimą;– sulėtinimas visko, ką darau, suvokiant, ką ir kodėl darau. Bandymas pajusti dabarties akimirką;– praktika „Tylos valanda“;– bet kokia dvasinė ar fizinė praktika, susijusi su susikaupimu į esamą akimirką. Pavyzdžiui, joga ar aiki-do;– bet kokia fizinė ar dvasinė praktika, didinanti sąmoningumą.

Ką tai duoda man asmeniškai:– Kiekvieną akimirką pradėjau jausti gyvenimo pilnatvę. Ir tai padidina subjektyvią gyvenimo trukmę. Nors, tikriausiai, ir objektyvią;– Jau seniai nesirgau ir nevartoju jokių vaistų;– Tapau efektyvesnis dirbdamas su klientais, nes buvimas akimirkoje yra būtent tai, ko reikia terapeutui;– Man visada užtenka jėgų čia ir dabar;– Daugelis dalykų, kurių anksčiau nemokėjau daryti, dabar vyksta savaime, ir aš suprantu, kad viskas bus gerai. Ne už viską esu atsakingas aš vienas.

Spėju, kad tie, kurie perskaitė iki galo, čia galėtų pridėti dar daug idėjų, kaip išlaikyti save esamoje akimirkoje. Būsiu už tai labai dėkingas!