Yra daug ženklų ir prietarų, susijusių su beldimu į duris. Mūsų tolimi protėviai į juos žiūrėjo rimtai, jie ginčijosi, kad jei į duris beldžiasi, o ant slenksčio nėra nieko, tai yra blogas pranašas.
Ar galima atidaryti duris, jei pasigirsta beldimas
Mūsų protėviai savo namus laikė galios vieta, saugančia nuo išorės ir kito pasaulio pavojų. O įėjimą į namą jie suvokė kaip savotišką portalą, pro kurį galėjo prasiskverbti ne tik priešai, bet ir piktosios jėgos. Todėl senais laikais nebuvo įprasta atidaryti durų iš pirmo beldimo, jei žmogus nieko nelaukia, o už durų niekas neatsiliepė.
Netikėtas beldimas į duris ir tyla buvo suvokiami kaip į namus atėjusi nelaimė. Jei šią akimirką atidarysite duris ir nerandate už jų, galite į namus įsileisti piktąsias dvasias, ligą ar seną moterį su dalgiu, atėjusią pasiimti artimo žmogaus.
Buvo manoma, kad durų niekada negalima atidaryti, tačiau tai turėtų būti priimta kaip įspėjimas apie galimą nelaimę. Kai beldimas nustoja, reikia uždegti žvakę ir su ja apeiti visą būstą, ypatingą dėmesį skirdami durų angoms, kuriose reikia melstis.
Įvairūs ženklai, susiję su priekinėmis durimis
Dauguma ženklų ir prietarų, susijusių su lauko durimis, nieko gero neduoda. Todėl senais laikais stengdavosi laikytis visų tradicijų, perspėjimų ir visada nakčiai rakindavo lauko duris. Tai turėtų padaryti namo savininkas. Jei vienas iš svečių ar moterų užrakindavo duris, tai būdavo laikoma kivirču šeimoje.
Staiga savaime atsivėrusios durys pranašavo ligą ir rimtus išbandymus, o nuo vyrių nukritusios durys – gaisrą. Jei durys pradėjo girgždėti, buvo manoma, kad tai buvo neišvengiamas žingsnis.
Ištekėjusioms merginoms buvo patarta visada laikyti uždarytas lauko duris, kitaip joms gali nepasisekti tuoktis arba vyrą užklups girtaujantis ir vaikštantis.
Lova niekada nebuvo dedama šalia durų, taip pat nebuvo įprasta miegoti „pėdomis prie durų“ – buvo manoma, kad tai blogas ženklas, pranašaujantis ligą ir ankstyvą mirtį.
Norint kažkaip apsaugoti savo namus, pasaga dažniausiai būdavo kabinama lauke virš lauko durų, tikėta, kad ji tarnauja kaip talismanas, o slenkstį visada peržengdavo tik dešine koja.