Viktoras grįžo vėlai vakare ir suglumęs pažvelgė į žmoną. Aistė skubiai užsegė Mildos striukę, o šalia stovėjo jau aprengtas Dominykas.
– Kur tu eini taip vėlai? Ir dar su vaikais? – paklausė vyras.
– Aš tave palieku. Daugiau nebegaliu taip gyventi, – Aistė pažvelgė į kadaise mylėto vyro akis.
– Nu ir nešdinkis! – sušuko Viktoras, nekreipdamas dėmesio į išsigandusius sūnaus ir dukros veidus. – Kam tu būsi reikalinga su dviem vaikais? Kvaiša…
– Gyvenimas parodys, – atsakė ji ir išėjo.
Pirmaisiais santuokos metais Aistė buvo labai laiminga. Vyras – patrauklus, sėkmingas, tikra kompanijos siela… Jauna moteris tiesiog spindėjo laime. Tačiau vieną dieną gražus gyvenimas sugriuvo.
Moteris sužinojo, kad mylimasis turi meilužę. Ji verkė visą savaitę, tačiau galiausiai atleido. O kur daugiau eiti, esant septintą mėnesį nėščiai? Gimus sūnui atsirado nauji rūpesčiai, o neištikimybė nugulė praeityje… Viktoras atrodė kur kas labiau susitupėjęs, tačiau dažnai vykdavo į įvairias komandiruotes. “Toks jau tas darbas. Juk kažkam reikia aprūpinti šeimą, o mums nieko netrūksta“ – guodė save Aistė.
Po trejų metų gimė Milda. Viktoro komandiruotės tapo dažnesnės, o iš darbo grįždavo vis vėliau. Vyras sakė nesikišti į jo darbinius reikalus ir rūpintis vaikais.
Aistė jautė, kad Viktoras yra neištikimas, tačiau bandė vyti blogas mintis į šoną. O jei ir paaiškės, kad tai tiesa? Kur eiti su dviem mažamečiais vaikais? Jauna mama neturi nei darbo, nei santaupų… Aistė ir toliau kentė, nors vyras grįždavo kvepėdamas moteriškais kvepalais. Tačiau šiandien jos kantrybė baigėsi. Pusryčių metu Viktoras pavadino ją Gintare…
Moteris persikėlė gyventi į ankštą tėvų butą ir įsidarbino kasininke prekybos centre. Aistė dirbo ilgas valandas, o grįžusi namo rūpinosi vaikais.
Vieną dieną ant prekystalio nugulė gėlių puokštė.
– Čia tau. Visada atrodai tokia liūdna… Gal gėlės šiek tie pradžiugins, – tarė priešais stovintis vyras.
Aistė atpažino jį, kaip nuolatinį parduotuvės klientą. Krepšelyje jis visada turi tas pačias “viengungio prekes“: koldūnai, dešrelės, tirpi kava…
– Mano vardas Rokas. Parduotuvė jau kaip ir užsidaro… Gal galiu palydėti tave iki namų?
Aistė sutiko, tačiau nieko daugiau iš to nesitikėjo. Kam įdomi moteris su dviem mažamečiais vaikais? Visgi Rokas atkakliai kvietė ją į pasimatymus ir dovanojo gėles. Vieną dieną moteris palūžo:
– Suprask, aš turiu sūnų ir dukrą! Verčiau savo laisvalaikį leisiu su jais…
– Kaip nuostabu! – nusišypsojo Rokas. – Tuome keliaukime savaitgalį visi į zoologijos sodą.
Aistė ir toliau nenorėjo tikėti jo žodžiais. Na, negali būti, kad svetimas vyras noriai užsiims su svetimais vaikais! Visos šios dovanos, pasivaikščiojimai, kelionės į kitus miestus… Skamba per daug gerai…
Rokas išmokė Dominyką žaisti šachmatais, o Mildą važiuoti dviračiu. Vidurnaktį jis važiavo į budinčią vaistinę, kad nupirktų vaistų sergantiems vaikams.
“Reikia tai nutraukti, kol dar nevėlu. Priešingu atveju vaikai prisirš, o jis dings“ – mąstė Aistė. Jai buvo sunku pasakyti šiuos žodžius, tačiau iš Roko sulaukė labai netikėto atsakymo.
– Aiste, negi manai, kad galiu atsisakyti nuotakos su tokiu nuostabiu turtu? Tekėk už manęs!
Aistė ir Rokas susituokę jau penkerius metus. Dabar jie turi keturis vaikus: prieš dvejus metus gimė dvyniai Paulina ir Lukas. Neseniai visa šeima vaikščiojo parke, o ant suoliuko sėdėjusi moteris nusišypsojo ir tarė:
– Oho! Visi vaikai – tikros tėvelio kopijos! Ypač vyresni!
– Nors esu vyras, bet po šių moters žodžių vos nesusigraudinau, – vėliau pašnibždomis prisipažino Rokas.
– Jie tikrai tampa panašūs į tave, – Aistė apsikabino vyrą. – Galbūt dėl to, kad juos taip myli.
– Aš juos myliu labiau nei gyvenimą, nes jie yra mano mylimos moters tęsinys.
