Apie tai, kas vyksta su asmeniniu, dalykiniu ir seksualiniu moterų po 40 patrauklumu, pastaruoju metu kalbama labai daug. Pirma, todėl, kad tokių moterų (ir vyrų) visuomenėje tampa daugiau. Antra, todėl, kad keičiasi jų elgesio standartai.
Ir nuo kolektyvinio „juk man nieko nereikia, tegu jauni gyvena, o aš anūkus pažiūrėsiu“, tokios moterys pereina prie visiškai kitokios filosofijos. Prie asmeninės sėkmės filosofijos.
Pastaruoju metu vis pastebiu žodžių junginį late bloomers. Tai apie tuos, kurie vėlai prisijungė prie žaidimo ir vėlai gavo pripažinimą. Na, pagal mūsų šiuolaikinius mastus vėlai. Pagal mastus visuomenės, kurioje egzistuoja 20-metės YouTube ir TikTok žvaigždės, jau užsidirbusios viską, ko norėjosi, ir išbandžiusios viską, ką buvo galima išbandyti.
Tokio vėlyvo užsidegimo paaiškinimų gali būti daug – nuo staiga pasikeitusio smegenų darbo (taip iš tiesų gali nutikti, sako, kad centrai, atsakingi už strateginį planavimą, subręsta po 25 metų, iki netikėtai pasitaikiusio šanso ir tai jau visiškai peržengia rėmus to, ką žmogus pats gali kontroliuoti.
Suprantama, kad late bloomers gali būti tiek moterys, tiek vyrai. Morganas Freemanas Holivude atsidūrė 43-ejų, Vera Wang savo pirmąjį vestuvinį butiką atidarė 41-erių, o apie visiems žinomą pulkininką Sandersą ir jo KFC aš išvis tyliu.
Trumpai tariant, naujųjų laikų filosofija tokia: jei iki 40-ies tau nepavyko, tai nereiškia, kad tu lietuvių liaudies patarlės „Jei 40 metų neturi pinigų (proto, grožio, meilės) – tai ir neturėsi“ herojus. Pilnai tikėtina, kad tu tiesiog late bloomer ir visa, kas geriausia – priešaky. Tačiau tai netikslu.
Panašiai tokia situacija klostosi ir su moterų patrauklumu. Jei moteris iki 40 metų buvo visiškai paprasta vidutinė statistinė dama, tai kartais po 40 gali įsijungti ir vėlyvasis užsidegimas, o ne tik senėjimo bei irimo procesai. Tokie atvejai reti, tačiau man žinomi.
Na ir šiaip aš pastebėjau, kad tendencija „gerai būtų man kokią 20 metų jaunesnę“ pastaruoju metu jau ne toks agresyvus. Ir nuostata „po 30 rengiesi įkapes ir šliauži į kapines“ daugeliui adekvačių (tai svarbu) vyrų pasikeičia į nuostatą „visos bendraamžės, kaip ir bendraamžiai, skirtingi“. O su amžiumi galima pavirsti ne tik actu, bet ir geru vynu, kuris turės savo vertintojus. Kaip šiame video, pavyzdžiui.
Žodžiu, pasaulis tapo kažkiek geresnis ir pripažino, kad kai kurie keturiasdešimtmečiai ir vyresni šansų netikėtai pakilti ir pavirsti iš lėliukės drugeliu visgi turi, be to, visose gyvenimo srityse. Galbūt viskas dėl gyvenimiškos patirties?
Tačiau, kaip man atrodo, esmė netgi ne amžiuje, o tikėjime. Kas išsaugojo jį po daugybės nesėkmių metų, o tokių vienetai, tas, tikėtina, pasižymi didžiuliu atsparumu stresui ir nelinkęs pasiduoti. O tai jau vertingos savybės sėkmei.
Sakykite, jūs jau nustojote svajoti ir gyvenate kaip gyvenasi? Ar visgi įsitikinę, kad visa kas geriausia, ir patrauklumo srityje, ir karjeroje, ir meilėje jūsų laukia priešaky?
