Senatvė – tai amžius, kai žmogus tampa „nematomas“. Mažai kas supranta, kad jis taip pat yra žmogus ir gyveno kupiną įvykių ir laimėjimų. Kartais patogu pasitelkti tokių žmonių pagalbą, bet kai jie dingsta, mažai kas juos prisimena.
Ką senatvė daro žmonėms?
Jaunystėje ar suaugus jie sakys apie žmogų, kad jis gerai padarytas, arba atvirkščiai, slogas, kad jis yra lyderis ar silpnas žmogus, vadins jį vardu ir tėvavardžiu arba vadins slapyvardžiu. Bet bet kuriuo atveju jis turi daug ženklų, pagal kuriuos jį galima atpažinti.
Seni žmonės priklauso kategorijai, apie kurią žmonės sako: „Jai apie 70“ arba „Jam jau daugiau nei 80“. Visuomenei tai tik senas žmogus. Beveik vaiduoklis – be vardo ir praeities. Niekam neįdomu, kuo jis gyvena, ir niekas nežino, kas jis buvo. Žmonės, su kuriais praeidavo jaunystė ir žinojo, kas jis toks, yra mirę arba sėdi namuose.
Paaugę vaikai išvyko gyventi atskirai, parduotuvėse atsirado naujų pardavėjų, o kaimynystėje – nauji nuomininkai. Ir tada pagyvenę žmonės tampa nematomi. Ta prasme, kad apie juos žino tik kokiame bute gyvena, arba padeda neštis krepšį, o žmogų iškart pamiršta.
TAIP PAT SKAITYKITE: Ryšys su jaunyste prailgina jaunystę ir suteikia energijos senyvo amžiaus žmonėms
Kodėl seni žmonės tampa bevardžiais
Vyresnio amžiaus žmonių poelgiai dažnai kitiems yra nesuprantami, daugelis mano, kad jie neturi loginės prasmės. Bet tikriausiai tokiu būdu jie nori apie save priminti. Jaunimas gali nesuprasti, kad tėvai jiems skambina ne norėdami įsiutinti, o tiesiog norėdami priminti apie save, ir bent jau kas nors pavadintų vardu. Kaip rašo leidinys rsute.ru, jie tiesiog stengiasi išlaikyti bendravimo su išoriniu pasauliu giją.
TAIP PAT SKAITYKITE: Kodėl vyresni nei 50 metų žmonės buvo užklupti laiko „yda“.
Vyresnio amžiaus žmonės nori būti reikalingi, teikia visas įmanomas paslaugas net nepažįstamiems žmonėms. Jauniems kaimynams prieangyje, kurie turi vaikų, tai gali būti padėjėjai. Paprašius, jie duos raktus ir primins, kad po pamokų reikia persirengti, eiti į būrelį ar tiesiog papietauti. Tada vaikai užauga ir pradeda atlikti visus šiuos veiksmus patys, neprisimindami. Apie pagalbą suteikusią senolę jie nebeprisimena, o gal net nežinojo jos vardo. Ji dings iš gyvenimo, tačiau mažai kas pastebės šią netektį.
Susiraukšlėję seni žmonės – ne tik erzinantys senukai, kaip juos suvokia aplinkinė visuomenė. Galima pabandyti su jais pasikalbėti, o pasirodo, kad tiek laiko žmogus daug ištvėrė, praėjo. Jis turi daug apie ką kalbėti ir dalintis. Tačiau kaip lengva tai taps pagyvenusio žmogaus sieloje. Jaunajai kartai pakanka šiek tiek dėmesio ir kelių minučių laisvo laiko, kad apšviestų jų sielą.
