Trisdešimtmečiai šiandien neretai renkasi gyventi vieni, atidėlioja sprendimą turėti vaikų. Vyresnėms kartoms toks jų elgesys – mįslė. Kartų skirtumus analizuojantys lietuvių sociologai sako, kad tokius Nepriklausomybės kartos gyvenimo pasirinkimus formavo ir lėmė jų tėvų patirtys bei po 1990-ųjų Lietuvos visuomenėje vykę radikalūs pokyčiai.
„Mūsų tyrimai parodė, kad sovietmečio patirtys turi didelės įtakos ir šiandieninio jaunimo pasirinkimams. Jų laikyseną ir sprendimus lemia tai, ką šeimoje patyrė seneliai, tėvai bei jų pasakotos istorijos“, – sako Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentė dr. Laima Žilinskienė, tyrinėjanti nepriklausomoje Lietuvoje 1980–2000 m. gimusių gyvenimo eigą, elgsenos strategijas ir kontekstus.
– Ką vyresnėms kartoms sunkiausia suprasti, stebint Nepriklausomybės kartos gyvenimo pasirinkimus?
– Sovietiniais laikais žmones auklėjo, kad darbas yra pagrindinis dalykas. Dabar jauni žmonės nebijo keisti darbo, jei jis nepatinka ar netenkina atlyginimas. Vyresnei kartai tai ne visada suprantama. Kaip ir tam tikro darbo specifika, ar kad jaunimas pasiskaičiuoja pajamas taip, jog nereikėtų visą laiką dirbti. Sovietmečiu buvo labai aiškus žmogaus gyvenimo kelias: baigi mokyklą, po to aukštąją, kuri šeimą ir tada – dirbi. Deficito laikais per profesines sąjungas būdavo galimybė pasigerinti savo gyvenimo sąlygas: gauti įvairių kelialapių atostogoms, butą, automobilį, baldus, maisto produktų. Tai orientavo į stabilią darbo vietą, nes užtikrino tam tikrą gerovę. Po 1990-ųjų žmonėms buvo sunkiausia prisitaikyti prie to, kad neteko stabilaus darbo.
Yra atlikta nemažai studijų apie tai, kaip sovietinis režimas stengėsi išugdyti vidutinį žmogų. Ideologija formavo paklusnumą ir bejėgystę. Įvykus virsmui žmonėms atsirado galimybė rodyti iniciatyvą – kurti verslą, keisti specializaciją. Bet dalis jų jau buvo pripratę nebūti iniciatyvūs. Iniciatyvumas tapo pačia geriausia savybe staiga. Čia dalis vyresnių žmonių susidūrė su tam tikrais sunkumais būtent todėl, kad iš bejėgystės ištrūkti buvo gana sunku.
– Jūsų tyrimas rodo, kad šiandieniniai trisdešimtmečiai turi tendenciją gyventi vieni, nenori vaikų ir kitų ilgalaikių įsipareigojimų. Kaip su tuo susiję jų tėvai?
– Priežasčių, kodėl Nepriklausomybės karta vėliau kuria šeimą, galima išskirti ne vieną. Bet reikšmingos įtakos nemažai daliai turėjo jų tėvų patirtys.
Kai Lietuva atgavo Nepriklausomybę, visuomenė skilo į kelias grupes. Vieni sukaupė solidų finansinį ir socialinį kapitalą, kurį perdavė vaikams, o kiti neprisitaikė naujoje socialinėje situacijoje: neteko darbo, susidūrė su problemomis.
Šių tėvų vaikams labai anksti teko padėti šeimai finansiškai. Tai reiškia, kad jie galvojo ne tik apie tai, kaip kurti savo pačių gyvenimą, kokią profesiją rinktis, bet ir kaip padėti tėvams sumokėti už butą. Daliai teko atsakomybė, kuri dar nebūdinga šiai amžiaus grupei. Tokia patirtis juos vėliau orientavo į stabilią darbo vietą – viešąjį sektorių ar valstybės tarnybą, ten, kur yra profesinis ir finansinis saugumas.
Nepriklausomybės kartos atstovai tyrimuose dažnai akcentavo, kad jiems labai svarbu profesinis tobulėjimas ir draugai, bet jie nenori įsipareigojimų, todėl renkasi solo gyvenimo modelį. Po 1990-ųjų mes atlikome tyrimą su smulkaus ir vidutinio verslo atstovais, verslo Lietuvoje pradininkais. Jie pasakojo, kad nežinojo, kas yra atostogos, nes dirbo po 14–16 valandų per dieną, dirbdavo net ir po darbo. Jų vaikai augdami beveik nematė savo tėvų arba matė juos dirbančius. Vadinasi, ryšio su vaikais nėra. Jie – tik laukia. Vaikai lieka nuošaly ir mato, kad jiems toks šeimos modelis nėra priimtinas.
Visuomet po vieno kraštutinumo jaunesnieji eina į kitą kraštutinumą. Toks yra kraštutinumo poveikis. Žinoma, dabar yra atvejų, kai jauni žmonės sąmoningai nenori turėti vaikų dėl aplinkos, planetos problemų.
– Kaip tėvų pasakojamos istorijos turėjo įtakos jų vaikų gyvenimams?
– Mes tyrinėjome visas sovietmečio kartas. Čia žmonių patirtys labai išsiskyrė. Buvo galima suskirstyti šeimas į tas, kurios pasakojo savo vaikams apie tremtį ir ideologiją, bei tas, kurios apie tai nekalbėjo. Nors jų vaikai vis tiek nujautė ir tai irgi turėjo jiems įtakos. Pasakojamos istorijos formavo vaikų požiūrį į sistemą bei lėmė profesijos pasirinkimą, nes kai kurios profesijos turėjo ne tokį glaudų ryšį su sistema.
Viena tyrimų dalyvė pasakojo, kad jos mama išsižadėjo močiutės (savo mamos) dėl to, kad ji siekdama karjeros stojo į komunistų partiją. Tuo laiku susikirto šeima ir švietimo sistema, vertybiniai dalykai. Kai kurie netikėdavo, kai jų tėvai pasakojo apie tremtį, nes mokykloje sakė, kad tremtiniai yra priešai. Tai kėlė įtampas šeimoje.
– Savo kartų tyrimuose taikote biografinį metodą – renkate gyvenimo istorijas. Vienas interviu trunka net iki keturių valandų, o tokių pasakojimų surinkote šimtus. Šie tyrimai yra tarsi tautos savirefleksija. Kodėl ji reikalinga mūsų visuomenei?
– Visų pirma tai vertinga patiems jauniems žmonėms. Tas pasakojimas yra pokalbis su savimi. Jis gali duoti tam tikrų atsakymų, postūmį, kaip toliau modeliuoti savo gyvenimą. Kai rinkom gyvenimo istorijas, jaunesni žmonės netikėjo, kad turi tiek papasakoti apie savo gyvenimą. Jie sakydavo, kad papasakoję gyvenimo istoriją, daug dalykų atrasdavo savyje. Pasakodamas pereini per tam tikras gyvenimo patirtis ir tarp jų tarsi pastatai tiltus – sudarai gyvenimo žemėlapį, kuriame viskas turi tam tikrą paaiškinimą. Vienas dalyvis, perskaitęs užrašytą savo gyvenimo istoriją, suprato, kur jo problemų šaknys.
Žiūrint į platesnį kontekstą, jei skirtume dėmesio išsiaiškinti, kokią įtaką sovietmetis padarė žmonėms, galima būtų atrasti jiems daugiau pagalbos šaltinių. Kai tiek metų žmonės nebuvo laisvi ir jų iniciatyvumas nebuvo toleruotinas, jie nežinojo, kaip tą daryti. Jiems reikėjo pagalbos, o ne tiesiog pasakyti: „Dabar – kita politinė sistema. Būkite veržlūs.“ Jiems galima ir dabar padėti.
Mokslininkai sako, kad jei vaikystė ir jaunystė prabėga ekonominio pakilimo metu, ta karta nebijo rizikuoti, yra drąsesnė. Ekonominio nuosmukio metais augusios kartos nėra tokios drąsios, net kai situacija pasikeičia į gera. Taigi gimę po 2000-ųjų nebijo eksperimentuoti, keisti profesijos, jie yra aktyvesni, ieškantys naujovių.
O gimę 1980–1990 nėra taip linkę rizikuoti. Tokie žmonės veikti pradeda tik esant stresinei situacijai, lygiai kaip yra išmokę iš ankstyvosios savo patirties. Pavyzdžiui, kai kurie žmonės pandemijos metu ėmėsi keisti nepatinkantį darbą, siuntinėti savo gyvenimo aprašymus norimoms įmonėms. Arba iki tol neplanavę kūrė šeimas. Nors lygiai tą patį galėjo daryti ir anksčiau, jiems reikėjo stresinės situacijos, kad imtųsi iniciatyvos. Nes tokios jų vaikystės patirtys.
– Ar sovietmečiu įprastas dvigubas gyvenimas, nepasitikėjimas vienas kitu vis dar veikia Nepriklausomybės kartą?
– Gali būti. Nes požiūris į žmones dar nepasikeitęs. Mes nesam tokie draugiški, mažai šypsomės. Dar perimamas statuso visuomenėje vertinimas, iš aukšto žiūrima į žmogų, kuris užima žemesnę poziciją. Istoriškai vertinant Nepriklausomybės karta vadinami gimę po 1990-ųjų. Bet jie patys taip savęs nevadina, jie įvardina save kaip transformacijos kartą. Ir mano, kad tikroji Nepriklausomybės karta yra gimę po 2000-ųjų, nes būtent jie jau mąsto ir elgiasi kitaip, kūrybiškiau.
Šaltinis: lrt.lt
