Ši istorija apie vieną turtingą žmogų ir jo sūnų, apie tai, kaip jie pradėjo visai kitomis akimis žvelgti į pasaulį.
Kartą turtingas žmogus į kelionę su savimi pasiėmė savo sūnų. Jis norėjo parodyti sūnui, ką reiškia būti vargšu ir kaip gyvena vargšai. Jie surado vieną labai sunkiai besiverčiančią šeimą ir pagyveno su jais keletą dienų. Po kelionės tėvas paklausė savo sūnaus:
— Ar tau patiko ši kelinė?
— tai buvo nuostabu!
— Dabar tu žinai, kaip gyvena vargšai?
— Taip, tėve…
— Ir ką tu supratai šioje kelionėje?
— mes turim tik vieną šunį, o aš sužinojau, kad jie turi keturis. Mūsų baseinas iki sodo vidurio, o jų nesibaigiantis upelis. Mes sode pasistatėm žibintus, o pas juo naktimis šviečia žvaigždės.
Mes turim tik priekinį kiemą, o jiems priklauso viskas iki horizonto. Mes turim nedidelį žemės lopinėlį, o jie turi laukus, besitęsiančius, kiek akys aprėpia ir toliau. Mes turim tarnus, o jie patys tarnauja kitiems…Mes perkam maistą, o jie patys jį užsiaugina. Mes turim sienas aplink sklypą, o jie turi draugų, kurie juos apgins. Visa tai man rodo, kokie mes iš tiesų esame vargšai!
Ši istorija – priminimas apie daug vertingesnius dalykus gyvenime…Tai reiškia, kad mes žiūrime į gyvenimą iš materialiosios pusės ir nepastebime svarbiausio, praeinam pro mums nežinomas vertybes. Viskas priklauso nuo mūsų požiūrio.
Mes turime būti dėkingi už tai, ką turime ir niekada nepavydėti. Kuo greičiau mes suprasime tai, tuo geriau. Tai -svarbiausia gyvenime.
