Po purvu neįmanoma buvo įžiūrėti.
Tą rytą Tailando gyventojas Šuračetas Klaevkala kaip įprastai vyko į darbą. Jo kelias driekėsi pro naują statybų aikštelę, iš kur buvo girdėti tylus gailus kaukimas.
Vaikinas įsiklausė – garsai sklido iš purvu pripildyto nedidelio šulinio. Jis pažvelgė vidun ir pamatė nesuprantamus padarus, sunkiai besikapstančius purve.
Labiausiai keisti smulkūs žvėreliai priminė žiurkes. Arba mangustų jauniklius. Po purvu neįmanoma buvo įžiūrėti, todėl Šuračetas įlipo į šulinį ir ištraukė į šviesą visus penkis.
Čia ir tapo aišku, kad tai paprasti šuniukai, tačiau taip aplipę purvu, kad pavirto gyvomis statulomis ir vos galėjo judėti.
Kol Šuračetas plovė šuniukus nuo tiršto purvo, jis svarstė: kaip jie ten atsidūrė? Šuniukai buvo visai maži, kelios savaitės nuo gimimo. Kalė galėjo specialiai pasirinkti nuošalią vietą irštvai, nenutuokdama, kad po musono šulinys prisipildys purvo.
Jos, tiesą sakant, netoliese nebuvo, kaip ir jos buvimo pėdsakų, o šuniukų pilveliai liūdnai gurgė. Turbūt kalė pamanė, kad jie žuvo purve ir paliko. O žmogus nusprendė atlikti darbą iki galo.
Švarūs šuniukai pasirodė žavūs pūkuotukai, o pašerti – žaismingi ir švelnūs gyvūnėliai.
Tuomet apie Šuračeto radinį žinojo visa jo šeima ir daugelis padėjo rūpintis šuniukais. Vakare šeimos pasitarime jie nusprendė, kad pasiliks visus penkis sau, nes tai geras ženklas!
