“Praėjusią savaitę buvo mano 40-asis gimtadienis, tačiau tą rytą nesinorėjo anksti keltis. Galiausiai pavyko išsiropšti iš lovos ir nusileisti į pirmą aukštą papusryčiauti. Tikėjausi, kad žmona bus maloni ir su šypsena veide ištars: “Su gimtadieniu!“. Galbūt netgi įteiks kokią mažą dovanėlę…
Vos tik įžengiau į virtuvę, ji vangiai ištarė “labas rytas“. Ką jau kalbėti apie kažkokį gimtadienio sveikinimą… Na, toks jau tas vedybinis gyvenimas… Bet vaikai tai tikrai prisimins!
Netrukus į apačią nusileido vaikai ir pradėjo valgyti pusryčius. Net ir jie neištarė nei vieno žodžio. Taigi teko eiti į darbą būnant pakankamai nusivylusiu…
Vos tik įžengiau į ofisą, mano sekretorė Jurga sušuko: “Labas rytas, viršininke, su gimtadieniu!“.
Pasijaučiau kiek geriau. Bent kažkas prisiminė mano gimtadienį.
Padirbėjau iki 13 valandos, kai į duris pasibeldė Jurga.
“Žinote, už lango tokia nuostabi diena, o dar kaip tik ir jūsų gimtadienis. Galbūt eikime kur papietauti? Tik jūs ir aš“.
“Ačiū, Jurga, už kvietimą. Tai pats geriausias dalykas, kurį teko šiandien išgirsti. Eime!“ – atsakiau aš.
Mes nuėjome papietauti, tačiau lankėmės ne ten, kur įprastai einame su kolegomis. Ji nusivedė mane į jaukų restoranėlį su privačiu staliuku. Išgėrėme po porą kokteilių ir pasimėgavome skaniais pietumis.
Grįžtant atgal į ofisą Jurga tarė: “Žinote, šiandien tokia graži diena… Galbūt mums nebūtina grįžti į darbą, tiesa?“.
“Galbūt ir nebūtina. Ką tu turi omenyje?“ – paklausiau aš.
“Keliaukime į mano butą. Jis visai netoli nuo čia“ – atsakė ji.
Netrukus jau buvome Jurgos bute, o ji atsisukusi tarė: “Ar jūs nieko prieš, jei aš sekundėlei nueisiu į miegamąjį? Labai greitai grįšiu“.
“Jokių problemų“ – atsakiau aš.
Ji nuėjo į miegamąjį ir po minutės grįžo su dideliu gimtadienio tortu rankose…
Iš paskos sekė mano žmona, vaikai, keli draugai ir bendradarbiai. Visi jie dainavo “Su gimimo diena!“.
O aš tiesiog sėdėjau… Ant sofos… Nuogas…“.
