Šią savaitę į viešumą išlindo baisi žinia, kad Kauno viešbutyje savo širdies draugo sumušta atlikėja Vilija Pilibaitytė-Mia. Dainininkei buvo netgi iškviesta greitoji. Cituojant lrytas.lt, „atlikėjos veide buvo matyti patinimai, kraujuojanti žaizda ant lūpų. Sumušimai buvo sukelti smūgiuojant kumščiais ir delnais. Taip pat gauta duomenų, jog jai buvo grasinama susidorojimu. Sumušimu įtariamas jos sugyventinis anksčiau buvo teistas“.
Žinia tikrai suglumino. Juo labiau, kad Mia viešai jau buvo užsiminusi apie trečias vestuves… Oficialiai pasakoti žiniasklaidai apie sumušimą atlikėja nenorėjo. Portalui lrytas.lt tik pasakė: „Nelabai ką turiu pakomentuoti.“
Iš tiesų, tokiu metu nėra paprasta rasti tinkamus žodžius. Deja, bet tokiomis temomis kalbėti lengviau mūsų komentatoriams…
Iš tiesų, tai šiame smurto skandale mane ne mažiau šokiravo ir kitkas. Kol vieni Miai siuntė apkabinimus ir palaikymo žodžius sunkiu metu, kiti pylė pamazgas nuo „ji pati kalta, kad išsirinko tokį“, „matyt, išprovokavo konfliktą“ iki „garbės moteriai tokie dalykai nedaro“ ir pan.
Pirma, smurtas prieš moteris NETURI pateisinimo. JOKIO. Jūs bent suvokiate, kaip tai atrodo? Ką tokioje situacijoje iš tiesų išgyvena moterys? Kaip visa tai turėtų atrodyti kitoms smurtą patiriančioms aukoms?
Dėl tokio visuomenės požiūrio moterys ir bijo prabilti apie smurtą artimoje aplinkoje.
Nes būna pasmerkiamos ir sumaišomos su žemėmis labiau nei jų smurtautojai.
Mano giminaitę vyras muša daugiau nei 30 metų.
Tris dešimtmečius! Bent kartą per savaitę, kai tik užgeria, vyras randa priežastį trenkti savo žmonai, vaikų motinai, namų židinio kurstytojai…
Kartais jai pasiseka pabėgti pas kaimynus, kartais – į kiemą.
Kartais pernakvoja savo automobilyje. Bet kartais ir nepasiseka, nakvoja ligoninėje…
Bet kad ir kokios baisios mėlynės ir nubrozdinimai bebūtų, išmuštas dantis ar užtinusi akis – visada tik pati susižeidė. Nes juk gėda, nepriimtina kažkam sakyti, guostis, kad „mylimas“ vyras muša…
Niekas nieko negali padaryti, nes moterys gėdijasi, bijo apie tai kalbėti. Kartą, kai sesuo skambino man išsigandusi, jog ją užmuš, nes plaktuku daužė duris, iškvietėme policiją. Ir ką, atvažiavo, kelias paras vyrą palaikė, ir vėl jis namuose. Turtas juk abiejų per pusę. Jam virtuvė, jai kambarys…
Moterys nepasakoja apie smurtą, nes visuomenė šaukia – pati kalta, pati prisiprašė… Apie smurtą nuo „mylimo“ vyro kalbėti yra gėda, nepriimtina.
Man protu nesuvokiama, todėl gal jūs man pasakysit, kodėl pas mus yra smerkiamas ne pats smurtautojas, bet pati auka? Kodėl mūsų visuomenė jaučia malonumą trypdama ir spardydama jau ir taip gulintį?
Naudodamasi proga noriu pasiųsti palaikymą visoms smurtą patiriančioms moterims. Tai – NE JŪSŲ KALTĖ! Prašau, nebeslėpkit savo akių po tamsiais akiniais, kreipkitės pagalbos!
Pasaulyje tikrai nėra visi pikti, yra ir gerų žmonių, moterims padedančių organizacijų, pagalbos linijų. Yra, kas gali padėti išsivaduoti iš smurtautojo gniaužtų!
