Atsisakiusi ambicingų ir neįmanomų planų bei sutelkusi pajėgas, Rusijos kariuomenė Donbase perėmė iniciatyvą.
Po kelių proveržių ukrainiečių gynyboje rusai bando apsupti didelę grupę Severodonecke. Ukrainos kariuomenė priversta apsispręsti, ar atsisakyti teritorijos, ar rizikuoti „Mariupolio pasikartojimu“.
Rusijos kariuomenė, praėjus dviem mėnesiams nuo oficialios mūšio dėl Donbaso pradžios, pasiekė pirmųjų reikšmingų rezultatų šiame įtemptame kare.
Po daugybės nesėkmių, LLR ir DLR pajėgos, „Wagner“ samdiniai ir oficialios Rusijos kariuomenės pajėgos sugebėjo prasiveržti pro gynybą skirtingomis kryptimis netoli Popasnajos Luhansko srityje.
Jie bando apsupti – apie 10 tūkstančių žmonių – ukrainiečių grupuotę Severodonecke ir Lysyčanske (šiuos du miestus, kurių kiekviename gyvena apie 100 tūkst. žmonių, skiria Šiaurės Doneco upė).
Ukrainos kariuomenės gynyba čia jau suskilo į kelias kišenes, ir tik vienas nedidelis kelias jungia visą grupuotę su „žemynu“. Ukrainiečiai atsidūrė ant apsupimo slenksčio – net didesnio nei buvo Mariupolyje.
Ukrainos vadovybės problemas didina tai, kad Severodoneckas nėra vienintelis (nors ir pavojingiausias) Rusijos proveržis Donbase. Tuo pačiu metu Rusijos kariuomenė, užėmusi Limano miestą, juda į Slovjanską, kur yra pagrindinės Ukrainos pajėgos.
Be to, gresia Svitlodarsko apsupimo grėsmė, o Rusijos daliniai, praėję per šį miestą, artėja prie kito svarbaus Ukrainos gynybos centro – Bachmuto. Jei Ukrainos armija nesugebės blokuoti visų šių puolimų ir atkurti vadovavimo bei kontrolės, dabartiniame bendro mūšio etape ji gali patirti didelį pralaimėjimą ir prarasti daug karių.
Ar galime sakyti, kad Ukrainos pralaimėjimas Donbase yra iš anksto nulemtas?
Nebūtinai.
Rusijos kariuomenė taip pat turi didelių problemų, ji taip pat patiria nuostolių. Puolimas su ambicingais tikslais (pavyzdžiui, vienu metu šalies rytuose apsupti visą Ukrainos kariuomenę) negali būti vykdomas.
Vieno lokalinio mūšio sėkmė pasiekiama susilpninant kitus fronto sektorius: pavyzdžiui, norėdama pasiekti sėkmės netoli Popasnos, Rusijos vadovybė turėjo iš tikrųjų išardyti smogiamąsias pajėgas į pietus nuo Iziumo (būtent iš čia Pskovo desantininkai išvyko į Popasną).
Tiekimo problemos išlieka: nors kariuomenė prie Popasnos ir Bachmuto remiasi atsargomis iš draugiškos ir gana saugios DLR ir LLR teritorijos, tai nereiškia, kad kuro, amunicijos ir kitų atsargų gali gauti lengvai ir neribotai. Taigi, kelios tiekimo kolonos ir sandėliai netoli Popasnos jau tapo Ukrainos artilerijos aukomis.
Be to, Rusijos kariuomenė tikriausiai neturi tiek transporto, kad aprūpintų didelę grupę. Tikriausiai su tuo susiję dažni puolimo stabdymai: pavyzdžiui, pastarosiomis dienomis Rusijos kariai negalėjo išsiveržti nei Kamyševache, nei šalia magistralės Bakchmutas-Soledaras-Lysyčanskas.