Nepaisant karo ir visų problemų, gyvenimas verda ir toliau, žmonės ir toliau myli vienas kitą ir tuokiasi. Oksana ir Viktoras nebuvo išimtis.
Jų istorija yra tarsi siužetas karo rašytojams, kuriuo būtų galima remtis knyga, kurioje susipina laimė ir skausmas.
Jie gyveno Lisichanske, užaugino du vaikus, nors oficialiai nebuvo šeima. Oksana dirbo vietinėje vaikų ligoninėje slaugytoja. Gyvenimas tęsėsi kaip įprasta.
Net kelias, kuriuo jie sugrįžo kovo 27 d., buvo labai pažįstamas. Tačiau šią 23 metų merginos gyvenimo liniją pakoregavo kruvinos šį kelią išminavusių rusų užpuolikų rankos.
Pirmoji nuėjo Oksana, o jos kompanionas šiek tiek užtruko pasikalbėti su draugu. Ji tik spėjo pastebėti kriauklę žemėje, pasuko pusę apsisukimo ir sušuko Viktorui: „Zai, žiūrėk!
Jis žiūri, o aš skrendu.
Vyras prisimena, kaip jo mylimoji drąsiai laikėsi ir, nepaisydama skausmo, neprarado sąmonės. Priešingai, ji viską paėmė į savo rankas, vadovavo gelbėjimo procesui ir davė nurodymus Viktorui.
Jis nuolankiai jai pakluso, atliko reikiamas manipuliacijas, kad galėtų teikti priežiūrą namuose ir iškvietė greitąją pagalbą. Tada prie jo prisidėjo ir uošvis, atbėgęs padėti.
Jiedu Oksaną neštuvais nunešė į greitosios pagalbos automobilį, mat medikams nusileisti irgi buvo pavojinga – aplink galėjo būti panašių „dovanų“ iš įsibrovėlių.
Atrodė, kad aš atsidūriau duobėje. Atsikeliu pažiūrėti, kas tai yra, o apačioje tik kaulai “, – prisimena Oksana.
Po to mergina buvo nuvežta į Lisichansko ligoninę, kur jai buvo atliktos keturios operacijos, amputuotos abi kojos ir keturi kairės rankos pirštai. Po kelių dienų ji buvo evakuota į Dnieprą, dabar sveiksta Lvove.
Oksana iš pradžių buvo nusiteikusi pesimistiškai. Ji pasakė, kad nenori taip gyventi. Ji bijojo, kad vaikai ją nepamatys taip, kad ji taps tik našta šeimai.
Tačiau Viktoras rado tinkamus žodžius įtikinti mylimąją, kad ji jam yra pati svarbiausia. Ir blogiausia jam yra ją prarasti.
Jis yra mano pagalba, mano palaikymas. Ir, ko gero, jo dėka aš į gyvenimą žiūriu taip optimistiškai. Mes vis tiek gyvename toliau.
Per skausmą ir ašaras – kelias į naują gyvenimą
Todėl, nepaisydama skausmo ir nevilties, Oksana ėmėsi aktyviai įsitraukti į reabilitaciją. Dabar ji ne tik sunkiai treniruojasi, bet ir stengiasi įkvėpti kiekvieną praradusį viltį.
Kasdien mergina socialiniams tinklams filmuoja vaizdo įrašą, kuriame parodo, kaip įveikia visus sunkumus. O gydytojai tik stebisi Oksanos valia. Artimiausiu metu paciento laukia ilgas reabilitacijos ir protezavimo laikotarpis.
Po kelių dienų Oksana keliaus į Vokietiją. Ji su vyru eina į reabilitaciją.
Prieš kelionę į užsienį pora nusprendė susituokti oficialiai. Ceremonija turėjo vykti tyliai, be iškilmių ir ceremonijų, tačiau apie freską sužinojo savanoriai. Todėl ligoninėje jaunavedžių laukė staigmena.
Mus pasitiko draugai, su kuriais atnešė vestuvinį tortą ir suknelę“, – pasakoja Viktoras.
Daugelyje vaizdo įrašų, kurie pasklido po tinklą, Viktoras sukasi aplink savo Oksaną ant rankų. Tuo pačiu metu palatoje visi verkia iš laimės ir skausmo, net ir vyrai.
Jaunikis tik atsargiai trina mylimosios ašaras, pamiršdamas, kaip tą baisią dieną norėjo pats verkti, bijodamas ją prarasti.
Tačiau dabar jie kartu prieš visas negandas, ir niekas neprivers Oksanos prarasti gyvenimo troškulio.
Prisiminkite, kad anksčiau pasakojome apie karo mediką su šaukiniu Lialija, kuri sakė, kad tai, ką jai teko iškęsti Kijevo srityje, yra blogiau nei pragaras.
