Connect with us

Gyvenimas

Kai žmogus tampa nemirtingas: ką apie tai pasakė Vanga

Kai žmogus tampa nemirtingas: Vanga turi pranašysčių apie mirtį, apie pomirtinį gyvenimą ir apie neapčiuopiamą, nemirtingą žmogaus dalelę. Bulgarijos aiškiaregis turi daug pranašysčių apie įvykius, kurie laukia ištisų šalių ar konkretaus žmogaus. Tačiau Vanga su žmonėmis kalbėjo apie ką kita – pavyzdžiui, kas yra mirtis ir pomirtinis gyvenimas.

Kokia žmogaus dalis Vangos pranašystėse vadinama nemirtinga

Daugelis žmonių ėjo pas regėtoją tikėdamiesi sužinoti viską apie savo sielos nemirtingumą po fizinio kūno mirties. Žmonės pasitikėjo Vanga ir jos spėjimais, tikėdami, kad ji bendrauja su pačiu Dievu ir supranta, apie ką kalba mirusių žmonių sielos.

Politinėse prognozėse ar pranašystėse apie pasaulio pabaigą Vanga neturėjo daug originalumo. Tačiau mirties ir pomirtinio gyvenimo tema iš regėtojo lūpų skambėjo labai įdomiai. Ji teigė, kad po mirties žmogus neturės tik kūno, o visa kita: mintys, jausmai ir pan., niekur nedings.

Būtent apie šią nematomą ir neapčiuopiamą dalelę aiškiaregė kalbėjo kaip apie nemirtingą. Buvo aišku, kad kalbame apie žmogaus sielą, kurią Vanga vadino neapčiuopiama kiekvieno žmogaus dalele.

Anot regėtojo, kūno mirtis lemia tai, kad siela jį palieka. Tačiau ji grįš į Žemę, kai ateis laikas įsikūnijimui į naują kūną, ir šis procesas toli gražu nėra toks paprastas, kaip kas nors galėtų pagalvoti. Tai vadinama evoliucija, kai kiekvienas paskesnis įsikūnijimas tampa sudėtingesnis ir labiau išvystytas.

Koks galėtų būti kitas sielos įsikūnijimas po kūno mirties

Pirma, pavyzdžiui, gali būti vabzdys, tada gyvūnas, o tada žmogus. Ir nesvarbu, kiek kartų siela įsikūnytų viename ar kitame kūne, ji niekada nemiršta ir gyvena amžinai.

Dauguma žmonių neprisimena savo praeities įsikūnijimų, bet vis tiek išlaiko didžiąją dalį savo priklausomybių ir jausmų. Kadangi Visata norėjo, kad į pasaulį ateitų ta ar kita siela, ji įgyja nemirtingumą. Mirtis atims tik vieną kūną, vieną gyvenimą, bet po to siela turės naują kūną ir naują gyvenimą, ir, kaip norėtų manyti bet kuri gyva būtybė, laimingesnė už ankstesnę.

Bulgarijos aiškiaregės pranašystėse yra daug sutapimų su budistų tikėjimu ir jų tikėjimu sielos reinkarnacija, į kurią veda mirtis. Remiantis budistų mokymu, mirtis lemia tai, kad, nusimetusi vieną apvalkalą, siela įgyja kitą.

Bet koks jis bus apvalkalas, priklauso nuo ankstesnio sielos įsikūnijimo. O kas daug pikta padarė, tas po mirties gali įsikūnyti ne į laimingesnio žmogaus kūną, o į kokį nors gyvūną ar net apskritai – į augalą. Remiantis krikščionių religija, manoma, kad augalas, nors ir gyvas organizmas, yra bedvasis.

Kodėl, pasak Vangos, laimingame naujame įsikūnijime daug kas priklauso nuo paties žmogaus

Žmogui neįmanoma gyventi be tikėjimo – būtų liūdna manyti, kad su mirtimi viskas baigiasi ir „nieko“ neatsiranda. To tiesiog neįmanoma įsivaizduoti. Daug lengviau ir džiaugsmingiau gyventi žinant apie savo sielos nemirtingumą – taip tiki krikščionys ir daugelis kitų religijų. Egiptiečiai žengė toliau šiuo klausimu ir pradėjo ruoštis perėjimui į dvasių pasaulį dar gerokai prieš mirtį.

Kita vertus, Vanga paaiškino, kad tikėjimas aukštesnėmis jėgomis netikintįjį dažnai aplanko, kai įvyksta koks nors socialinis sukrėtimas. Žmogus staiga tampa malonesnis prieš akis, su meile pradeda bendrauti su savo kaimynais ir jį supančia flora bei fauna. Bet todėl, kad dabar jis nori įrodyti pačioms Aukštesnėms Jėgoms (kadangi jos egzistuoja), kad yra vertas jų malonės.

Žavė visada sakydavo, kad globalių problemų priežastis – savotiška bausmė, siunčiama žmonėms už jų blogus darbus ir ketinimus. Nes daugelis pamiršo Dievo mokymą ir jo nesilaiko.

Vanga mokė ją aplankiusius žmones būti malonesnius ir sąmoningai siekti bei kurti geresnį pasaulį, geresnį gyvenimą – ne tik sau, bet ir pačiai Žemei, ir ateities kartoms. Ir jei Dievas pamatys, kad žmogus nuoširdžiai to siekia, tikrai suteiks šansą pasisekti. Kas nenori keistis, tas nepateks į geresnį pasaulį.

Naujoji istorija bus tų, kurie 100% išnaudojo suteiktą galimybę ir pasiekė kai kuriuos tikslus, rankose. Tai yra, nuo pačių žmonių priklauso, ar kataklizmai tęsis visame pasaulyje, ar rytojus taps, nors ir nelabai, bet geresnis. Tai reiškia, kad mišką būtina kirsti jau pradėjus augti naujam, sustabdyti neapgalvotą gyvūnų pasaulio naikinimą ir katastrofišką upių, jūrų ir vandenynų taršą.

Net mūsų tolimi protėviai buvo šia prasme išmintingesni ir, ištikus krizei, sakydavo, kad pusiausvyra gamtoje sutrikusi. Šiandien pati žmonija atsidūrė prie paskutinės linijos, tačiau Žemė vis dar tikisi savo apdairumo.

Click to comment

Leave a Reply

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Trending