Ši istorija nutiko man prieš maždaug 10 metų. Iš didmiesčio aš persikrausčiau gyventi į mažą provincijos miestelį. Man buvo neįprasta gyventi tokioje aplinkoje: visi vieni kitus pažįsta ir liežuvauja kasdien vieni apie kitus.
Kartą einu aš pro pastatą, kurio dešinėje pusėje sustatyti šiukšlių konteineriai. Matau, prie jų sėdi mažas berniukas, aprengtas senais, sudriskusiais skarmalais, purvinomis rankomis ir veidu.
Pro šalį eina šimtai žmonių, bet niekas net nežiūri į jį. Berniukas dreba, matyt, nuo šalčio ir alkio. Lapkritis juk…
Man pasidarė įdomu, kieno čia mažylis ir kodėl jis tokiu oru čia sėdi. Kas gi galėtų atsakyti į šį klausimą? Žinoma močiutės ant suoliuko.
— Gal žinote, kieno tas berniukas?
— Aaaa, turbūt kiemsargės vaikas…motina, matyt, vėl girta ir užrakino duris, neleidžia.
Man atsakė trumpai ir aiškiai. O esmė buvo tame, kad vaikas ir toliau sėdėjo gatvėje ir šalo. Aš nusprendžiau prieiti prie berniuko:
— Kuo tu vardu? – paklausiau aš.
— Kas tau nutiko? Kodėl tu sėdi čia šaltyje?
— Aš noriu valgyti. Mama miega, niekaip negaliu jos pažadinti. Vakar irgi norėjau pažadinti. Ryte ji vėl miega.
Aš apkabinau jį ir vos neapsiverkiau. Mažylis buvo toks liūdnas, kad širdį suspaudė. Man rodos, aš supratau, kas jo mamai nutiko.
— Vova, o naktį irgi nesikėlė?
— Ne, visai nesikėlė.
Reikia pakviesti žmones į pagalbą, čia, matyt, nutiko tai, apie ką aš pagalvojau. Bet pirmiausia reikėjo pamaitinti mažylį!
— Vovka, pasėdėk truputį čia, niekur neik. Aš nupirksiu tau maisto parduotuvėje.
Berniukas ramiai linktelėjo galvytę ir toliau šluostėsi bėgančią nosį rankove.
Aš paėmiau duonos su dešra ir pieno. Berniukas ėmė taip godžiai valgyti dešrą, kad man net baisu pasidarė. Kaip gi jis išalkęs, kad taip puolė maistą….
— Dabar eikime žadinti tavo mamos. Ją juk irgi reikia pamaitinti.
Mažylis paėmė mane už rankos. Jo rankytės buvo tokios liesos ir šaltos, net oda man pagaugais nuėjo. Įeinam į namus, mama guli nusisukusi į sieną. Liečiu jos ranką – šalta, taip ir žinojau. Kviečiu policiją ir greitąją.
Medikai pasakė, kad moteris mirė nuo infarkto dar prieš dvi dienas. Mažylį nusprendė atiduoti į vaikų namus. Man buvo baisu, kai pagalvojau, kad jis dvi dienas gyveno su mirusia mama.
Gerai, kad jis nieko nesuprato. Kaip kaimynai galėjo nepastebėti, nekreipti jokio dėmesio į vaiką, sėdintį prie šiukšlių konteinerio. Kodėl nieks darbe nepasigedo moters?
Aš negalėjau būti viena iš abejingųjų. Nusprendžiau paduoti dokumentus įvaikinimui…
Šiandien mano Vovka įstojo į universitetą. Aš juo didžiuojuosi! Jis nori tapti gydytoju ir gelbėti žmones…
