44 metų Valerie Reed negali pakęsti minties, kad seni šunys miršta vieni, todėl savo namus pavertė ne pelno siekiančia senjorų šunų prieglauda Whispering Willows mieste, kai bandė rasti namus savo velionio tėvo senstančiam dobermanui.
Dabar ji vienu metu globoja 80 šunų, kurie jau seniai buvo prieglaudose, kurių šeimininkai nebe gali jų auginti.
„Šunys laisvai gyvena su mumis ir vaikšto tarp dviejų pastatų“, – sako Valerie. „Kad ir kur mes eitume, jie eina taip pat ir su jais elgiamasi kaip su šeimos nariais. Nuostabu, kokį pokytį jie patiria, kai žino, kad yra saugūs ir mylimi.
Valerijos prieglauda atidaryta 2017 m.Vidutiniškai kas savaitę čia patenka penki šunys ir tiek pat miršta.
„Mūsų darbas yra padėti pasiruošti gyvenimo pabaigai, niekas negarantuoja rytojaus“, – aiškina ji. Savo vyresnius šunis galime prižiūrėti patogiai ir su meile. Taip, skaudu, bet mylėti juos ir rūpintis jais yra garbė.
Valerie prieglaudą atidarė 2017 m. – pirmoji mintis jai kilo, kai ji sunkiai ieškojo naujų namų savo velionio tėvo dobermanui.
„Tai privertė mane galvoti apie tai, kas vyksta su senais šunimis, kurie kadaise buvo mylimi augintiniai“, – sako ji. – Norėjau padėti tiems, kurie atsidūrė tokioje pačioje situacijoje, tada man atsivėrė akys ir pamačiau, kiek šunims reikia pagalbos.
Kad įgyvendintų savo viziją, Valerie ir jos 42 metų vyras Joshas Reidas persikėlė iš Kanzas Sičio, Misūrio valstijoje. Jų nauji namai yra 3000 kvadratinių pėdų, su 1700 kvadratinių pėdų šunų priestatu, ir Valerie susisiekė su vietiniu veterinarijos gydytoju.
„Whispering Willows“ oficialiai atidarytas 2017 m. liepos 19 d., o dabar vienu metu gali priimti iki 80 šunų.
„Prieglauda pasikeitė ir tapo didesnė“, – sako Valerie. – Man patinka turėti tiek daug mažų šunelių, kurie mus myli. Šiuo metu prieglaudoje dirba 17 etatinių darbuotojų, kurie jais rūpinasi visą parą, o šunys atvežami iš pačių įvairiausių sluoksnių. Nuo atidarymo Valerie ir jos komanda priglaudė jau daugiau nei 790 šunų. „Mūsų tikslas yra, kad jie paliktų šią žemę žinodami, kad yra vertinami“, – sako ji. „Tada mums tai tapo žinoma. Jie yra šeimos dalis ir mes visi juos mylime“.
Valerie tikisi, kad tai privers daugelį žmonių susimąstyti, kas nutiks jų augintiniams, jei jiems kas nors nutiks.
„Visi turime planuoti ateitį, ir tai galioja ne tik sutuoktiniams ir vaikams, bet ir mylimiems augintiniams“, – aiškina ji. Mirtis nėra baisi, ir mes visi kada nors su ja susidursime. Padedame kuo daugiau vyresnio amžiaus šunų, tačiau esame priblokšti dėl gyvūnų skaičiaus ir gydymo išlaidų.