Ji visada išklausydavo jūsų pasakojimus,gailėjo, šildė savo meile ir…niekada neatsakė į jūsų prašymą fraze: „Man nėra kada“.
O ji jus myli. Nepaisant nieko. Kuo jūs bebūtumėte: sėkmingu verslininku, mėnesiais prapuolančiu komandiruotėse,kukliu tarnautoju ar tiesiog visišku nevykėliu, kaulijančiu iš pensininkų tėvų pinigų.
Galbūt mama ir darė klaidų auklėjime (baudė per griežtai, neskyrė pakankamai dėmesio), bet juk ji nuoširdžiai stengėsi padaryti iš jūsų žmogų iš didžiosios raidės. Ir jei jau jūs suprantate, kad turite trūkumų, niekas jums netrukdo pačiam padirbėti su savimi.
Jei ji nebūtų mylėjusi, jūsų nebūtų šiame pasaulyje…
Tai baisiausias dalykas, kokį galima pasakyti moteriai. Kadaise jūsų mama sutiko tėvą ir labai pamilo.
O kas jeigu ir taip?! Mama visada bando jus suprasti, o kartais ir rasti pateisinimą.
Užtai jūsų mama praėjo tokią gyvenimo mokyklą, kad jums ir nesisapnavo! Ir tarp kitko, savo „neišlavintu proteliu“ rado būdą uždirbti pinigų spindinčiam jūsų išsilavinimui.
Bet kuri mama patiria šoką, kai galiausiai supranta, kad jos mylima atžala tapo visiškai suaugusi. Pastaruosius 20 m (o kartais ir daugiau!) visos jos mintys buvo tik apie jus.
O mama sirgo, kentė vienatvę, vos ištempė iki algos/pensijos ir pasiskolino pinigų iš kaimynės Zitos jau trečią kartą per mėnesį…
Mylėjo kiek galėjo…Galbūt ir ne taip stipriai, kaip jums norėjosi, bet užtai visa širdimi…
To sakyti savo mamai negalima. Niekada nesakykite šių frazių. Negalima ir viskas. Be komentarų.
