Turiu draugę, jai 29 metai, netekėjusi ir niekada neturėjusi rimtų santykių.
Mažo ūgio, apkūnutė ir, atvirai tariant, išvaizda nelabai, dirba valstybinėje įstaigoje, gauna mažai, gyvena bendrabutyje, išsilavinimo neturi.
Draugaujame jau 8 metus ir visą tą laiką ji pastoviai ieškosi vyriškio ir niekaip negali rasti.
Eilinį kartą atėjo ji pas mane į svečius ir, kaip paprastai, užvedė kalbą, kad jai, žiūrint į mus, labai norisi šeimos, vyro, vaikučių ir kokio nors stabilumo gyvenime.
Kad metai eina, o ji nejaunėja ir negražėja, o laimės nėra. Ašaringai prašė padėti jai, supažindinti su kuo nors.
Mano vyras dirba autoservise, aš kreipiausi į jį su klausimu, ar yra pas juos viengungių gerų vyrukų.
Vyras atsakė, kad yra vienas labai geras vaikinas, dirbantis, negeriantis, vienišas, adekvatus.
Bendrai nusprendėme pabandyti padirbėti kupidonais. Paaiškinome vaikinui reikalo esmę, jis sutiko.
Pakviečiau draugę pasikalbėti, nudžiuginti ir susitarti dėl susitikimo. Ji džiugiai atbėgo ir ėmė kamantinėti, kas jis. Aš imu aiškinti, kėbulininkas, rimtas, jos bendraamžis, nevedęs, vaikų nėra, su galva draugauja.
Čia draugės veidas pasikeičia ir ji meta frazę, nuo kurios aš netenku amo:
– O kokiems velniams man kėbulininkas? Ne, kėbulininko man nereikia. Aš noriu solidaus, direktoriaus kokio nors, gražaus, protingo, dosnaus.
Man net žadą užkando. Vienas klausimas sukosi ant liežuvio: „o kam gražiam, protingam, viengungiui, turtingam direktoriui jau nebejauna, nelabai graži, neturtinga, neišsilavinusi tu?“
Nesinorėjo griauti draugystės ir skaudinti žmogaus, nutylėjau. Tuo metu vaikinas laukė susitikimo ir buvo labai gėda aiškinti jam draugės atsisakymo priežastis.
Nusprendėme lyg šachmatuose padaryti kitą ėjimą, supažindinti su kita mano drauge. Paprasta moterimi Julija, 30 metų, vidutinio kūno sudėjimo, vidutinės išvaizdos. Susitariau su Jule, ji noriai sutiko su kėbulininku, įvyko apsikeitimas telefono numeriais, susitikimas.
Pasak draugės po susitikimo, ji sužavėta vaikino, laukia antro susitikimo. Pasak vaikino, „ji nieko, bet toli gražu ne modelis, ne mano tipažas, aš mėgstu aukštas, jaunas, su puikiu kūnu, stangria krūtine, gražiu veidu ir prabangiai apsirengusias.“
Trys žmonės, kurie potencialiai jau seniai galėjo atrasti šeimyninę laimę, vaikosi idealių partnerių, švaisto savo metus, nepastebėdami šalia paprastų žmonių.
O paskui ateina tie žmonės pas mus į svečius ir sako: „štai pavydime jums baltu pavydu, pas jus šeima, vaikai, jaukumas, o mes vieniši ir tokie nelaimingi“.
Bet juk mano vyras toli gražu ne direktorius, o aš toli gražu ne modelis. Tačiau mes mylime vienas kitą, o ne išgalvotus kvailus etalonus.
Žodžiu, vienišiai, gana gyventi iliuzijomis, laukti princų ir princesių. Gyvenimas taip greitai bėga, nespėsite apsidairyti, kai jau senatvė.
Apsižvalgykite aplink, šalia gali būti nuostabių žmonių, visiškai paprastai atrodančių ir su kukliomis pajamomis.
Nesidrovėkite kartais kritiškai pažvelgti į save, užduoti klausimą: „O ar aš pats (pati) atitinku savo reikalavimus?“
Merginoms maža išmintis – „Nori tapti generolo žmona – tekėk už leitenanto“. Vaikinams – „veido grožis bėgant metams išbluks, sielos grožis – atsiskleis“.
