1941 m. birželio 14 d. okupacinio sovietinio režimo įvykdytos represijos, kai iš Lietuvos į tremtį ir koncentracijos stovyklas Sibire, be teismo, gyvuliniuose vagonuose buvo išvežta per 17 tūkst. įvairių tautybių šalies žmonių – nuo kūdikių iki garbaus amžiaus senolių, tapo didžiule tautos tragedija.
Išvežtieji buvo marinami badu, nepakeliamu darbu ir sunkiomis gyvenimo sąlygomis. Žmonių naikinimas, išvežant juos į netinkamas gyventi vietoves ir konclagerius, vertinamas kaip nusikaltimas žmoniškumui. Viena šio nusikaltimo aukų tapo kretingiškė grafaitė Marija Tiškevičiūtė.
Lietuvos ypatingajame archyve saugoma sovietinių represinių organų jai sudaryta baudžiamoji byla suteikia mums daug naujų nežinomų jos gyvenimo faktų ir parodo sovietinio-stalininio režimo nusikaltimus teisingumui bei žmoniškumui. Marija Tiškevičiūtė gimė 1871 m. lapkričio 22 d. Lentvaryje, grafų Sofijos (1837–1919 m.) ir Juozapo (1835–1891 m.) Tiškevičių šeimoje. Jie 1875 m.
iš Lentvario persikraustė arčiau Baltijos jūros, į naujai įsigytą Kretingos dvarą. S. Tiškevičienė pagimdė 12 vaikų, iš kurių 5 sūnūs ir 3 dukros užaugo ir savo veikla bei darbais garsino Tiškevičių giminę. Grafienė, giliai tikėdama Dievą, tikėjimo, doros bei gailestingumo mokė ir savo vaikus. Užsiimdama labdaringa veikla prie Kretingos dvaro ligoninės įkūrė ir išlaikė našlaičių, senelių bei invalidų prieglaudą, rūpinosi vargšais ir elgetomis.
Ji nuo pat mažens prie labdaringos veiklos pratino ir savo dukras. Grafaitės prižiūrėjo ir slaugė dvaro ligoninėje gydomus ligonius, dvaro prieglaudos globotinius, materialiai remdavo miesto varguolius, mokė jų vaikus skaityti ir rašyti. Dukros buvo auginamos namuose, jas auklėjo ir mokė iš užsienio atvykusios guvernantės.
Grafienei Sofijai svarbu buvo jų intelektas, išsilavinimas, mokėjimas bendrauti, kai grafui svarbus buvo ir jų išorinis grožis. 1887 m. iš Didžiosios Britanijos pas Tiškevičius į Kretingos dvarą atvyko vienos Škotijos mokyklų rektoriaus dukra Margarita Senkler (Margaret Saint-Clair, 1865–1924 m.), mokiusi jų dukras anglų kalbos ir matematikos.
Netrukus M. Senkler tapo ne tik M. Tiškevičiūtės mokytoja, bet ir jos gera bičiule, juolab kad amžiaus skirtumas tarp jų tebuvo šešeri metai. Tikėtina, kad jos pastangomis M. Tiškevičiūtė tapo šviesia ir tauria asmenybe, nusprendusia savo gyvenimą pašvęsti ne šeimai ir vaikams, bet visuomeninei, kultūrinei ir labdaringai veiklai. Jos abi 4 kartus kartu apsilankė D. Britanijoje ir Airijoje, viešėdamos pas M. Senkler tėvus.
Po dvejų metų ji išvyko namo, bet merginų tolesnis bendravimas ir jų dvasinis ryšys išliko toks stiprus, kad 1898 m., po abiejų tėvų mirties, ji visam laikui atvyko į Lietuvą, apsigyveno Vilniuje, kur buvo įsikūręs M. Tiškevičiūtės brolis, stambus pramonininkas Antanas Tiškevičius (1866–1920 m.).
valdžiai įkūrus savo ambulatoriją, savąją teko uždaryti. Kiek vėliau jos abi ėmėsi labdaringos veiklos Vilniuje įkūrusios prieglaudą, kurioje gyveno nedidelį atlygį gaudavusios ir dėl to savo būsto negalinčios įsigyti bei nuomotis moterys. M. Tiškevičiūtė prie Kretingos dvaro ligoninėje veikusios senelių ir našlaičių prieglaudos 1898 m. atidarė pirmąjį lietuvišką vaikų darželį, kuriame per lauko darbų sezoną prieglobstį rasdavo ikimokyklinio amžiaus dvaro kumečių vaikai.
M. Tiškevičiūtė jau jaunystėje buvo stipri, atkakliai siekianti tikslo, visapusiškai išsilavinusi asmenybė. Ji mokėjo lenkų, rusų, prancūzų, anglų kalbas, suprato lietuviškai.
Mėgo grožinę literatūrą, poeziją, XIX a. pab.–XX a. pr. prisidėjo prie caro valdžios uždraustos lietuviškos spaudos ir knygų platinimo, savo karietoje iš Klaipėdos į Kretingą ir Palangą parveždavo draudžiamos spaudos siuntas, nes jos karietos carinio režimo žandarai ir pasienio sargybiniai netikrindavo. Bendradarbiavo katalikiškame mėnesiniame žurnale „Tėvynės sargas“, 1896 m. Laumės Lelivaitės slapyvardžiu jame paskelbė istorinę apysaką
„Viskantas“, kuri buvo išversta į lietuvių kalbą. Kadangi XX a. pradžioje Palangoje vasaromis ilsėdavosi daug žymių kultūros ir meno žmonių iš Lenkijos ir Lietuvos, čia vyko turiningas kultūrinis gyvenimas, kuriame aktyviai dalyvavo ir grafaitė Marija. Jos skleidžiamos nepaprastos dvasinės energijos, meilės žirgams ir jodinėjimui sužavėtas lietuvių poetas, kunigas Jonas Mačiulis-Maironis (1862–1932 m.), vasaras praleisdavęs Palangoje, 1904 m. jai dedikavo savo vienintelę lenkų kalba parašytą poemą
„Nuo Birutės kalno“ („Znad Biruty“), kurios pagrindinės herojės Celinos prototipas ir buvo pati Marija. Apie jos apsisprendimą tarnauti žmonėms poetas rašė: „…Jos širdį pažadins tik tas, kurs to vertas. O gal jos gerumas žmonėms besutvertas…“ (vertė Viktoras Katilius).
Yra išlikęs M. Tiškevičiūtės laiškas Maironiui, kurį ji pasirašo kaip Celina ir jame mini bendrus prisiminimus. Ji 1908 m. buvo išvykusi studijoms į Miuncheno universitetą, bet po 3 mėnesių vėl sugrįžo į Lietuvą. Grafaitė 1919 m., mirus jos motinai, paveldėjo Jazdų palivarką su 80 ha žemės, 3 gyvenamaisiais pastatais ir ūkiniais trobesiais, taip pat 3 namus Palangoje, tarp jų ir garsiąją „Baltąją“ vilą, kuriuos nuomodavo poilsiautojams ir kur tarpukariu mėgdavo apsistoti prezidentas Antanas Smetona. Tai tapo jos pragyvenimo šaltiniu, kas leido užsiimti mėgstama veikla.
1924 m. staiga mirus jos bičiulei M. Senkler, kuri buvo pirmoji palaidota Tiškevičių šeimos kapavietėje Palangos kapinėse, M. Tiškevičiūtė labai išgyveno, ją ištiko dvasinė krizė. Jai įveikti grafaitė išvyko į Prancūzijos Strasbūro miestą, kur 2 metus praleido užsidariusi moterų vienuolyne. 1926 m. grįžusi į Lietuvą, vasarodavo Palangoje, žiemas leisdama pas savo brolius Feliksą Palangoje ir Aleksandrą Kretingoje.
1940 m. Lietuvą okupavus sovietinei kariuomenei, didžioji dalis dvarininkų turto buvo nacionalizuota, jie neteko pajamų šaltinio. 1940 m. birželio 9 d. jos brolio Felikso jauniausiajam sūnui Alfredui Marijai Tiškevičiui (1913–2008 m.), Lietuvos–Vokietijos pasienyje suimtam ir patekusiam į nacių kalėjimą, ji tapo vienintele šios giminės atstove Palangoje, gyvenusi senajame Tiškevičių dvaro pastate, stovėjusiame Vytauto g. 91, prie Ronžės upelio, dabartinio kino teatro „Naglis“ vietoje.
Tuo metu kilmingi, išsilavinę ir turintieji nuosavybės žmonės buvo laikomi pavojingais Sovietų Sąjungos valstybei ir jos politinei santvarkai. Tad tokių žmonių, kaip M. Tiškevičiūtė, likimas, nepaisant jos garbaus amžiaus, jau buvo nulemtas.
1941 m. birželio 7 d. Kretingos NKGB viršininko Petrušenko pasirašytame nutarime nutarta M. Tiškevičiūtę, kaip dvarininkę, turėjusią 80 ha žemės, 9 arklius, 15 karvių, 8 kiaules, ūkio trobesius, žemės ūkio padargų bei technikos, suimti, nors jai priklausęs Jazdų palivarkas buvo
Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/gyvenimas/istorijos/sovietai-jos-nepasigailejo-grafaites-marijos-tiskeviciutes-tragedija.d?id=82054739
