Radviliškietis Sandrius aplinkinius stebina savo gyvenimo būdu. Vyras jau daugiau nei aštuonis metus nevartoja: neperka maisto produktų, drabužių ar naujo telefono. „Daiktų atiduotuvėse geriausiai gali suprasti, kokių daiktų reikėtų nepirkti“, – laidoje „Žalia lentyna“ juokiasi išradėju save pristatantis Sandrius Ungurys.
Lietuvoje pabaigęs mechatroniką, Sandrius vėliau Nyderlanduose studijavo doktorantūrą. Vyras apkeliavo daugybę pasaulio šalių ir savo ne kiekvienam priimtiną gyvenimo būdą išbandė tose pasaulio vietose, kur išmetamo maisto kokybė mažai kuo skiriasi nuo to, ką galime rasti parduotuvėje.
Šiuo metu Sandrius gyvena geležinkelininkų vadinamame mieste – Šiaulių kaimynystėje esančiame Radviliškyje. Idėja nebevartoti vyrui kilo gyvenant Skandinavijoje, kur išmetamo maisto kiekis lietuvį nemaloniai nustebino. Ten visai ne gėda, tikina jis, iš prekybos centro konteinerio parsinešti vaisių ar daržovių.
„Skandinavijoje daugiausia išmeta pusfabrikačių. Tik data artėja – ir meta. Lietuvoje jau padarė, kad ir po galiojimo datos galėtum (tam tikrus maisto produktus nusipirkti – LRT.lt). Žmogus juk turi turėti kritinį mąstymą – ar čia galima valgyti, ar ne? Nėra juk žmogus koks zombis, kuris tik žiūri į datą ir nesupranta. O štai ten, deja, taip yra. Būdavo kankindavausi vien pusfabrikačiais besimaitindamas, nes jei nori, pavyzdžiui, obuolio, tai ne taip jau jį dažnai kas išmesdavo“, – pasakoja Sandrius.
O Lietuvoje, pastebi pašnekovas, atvirkščiai – daugiausiai išmetama to, kas pigiausia. O štai pusfabrikačiai iš nukainotų produktų lentynų vos ne išgraibstomi. Vyras džiaugiasi, kad gimtoje šalyje turi galimybę maitintis itin sveikai.
Tikrai. Užsienyje būdavo momentų, kai pajausdavau, kad jau čia nėra gerai, – šypsosi S. Ungurys. – O Lietuvoje tiesiog natūraliai taip gaunasi, kad maitiniesi ypač sveikai.“
Nors Sandrius, kaip tikina, maitinasi sveikai ir ekonomiškai, tačiau nėra nei vegetaras, nei juo labiau veganas. Anot išmetamu maistu besimaitinančio vyro, veganinė mityba nėra jau tokia tvari ir visai neekonomiška.
„To nepropaguoju, nes tai yra tiesiog kvaila energetiškai, – tiesiai šviesiai kerta pašnekovas. – Kelis kartus per savaitę suvalgytas kiaulės, kuri valgo atliekas, gabaliukas yra daug ekologiškiau nei kažin kiek avokadų vežtis iš Ispanijos. O dar pusė jų išmetama. Maža to, tai yra brangu.
Tie veganai, vargšai, tiek išleidžia pinigų... Kartais valgau vegetariškai ar veganiškai, bet to tiesiog nesuprantu. Būna jau pats kūnas sako, kad nori kažko sūriau, mėsiškiau ar, pavyzdžiui, kokio sūrio. Tuomet pasidedi ir suvalgai, o ne tai, kad pamatai reklamoj mėsainį, perki jį ir valgai.“
Kuomet turi perteklinių pinigų, sako Sandrius, tai ir pilvas, ir ego auga. Vyras prisipažįsta perteklinių pinigų neturintis, tačiau perteklinio laiko – su kaupu.
„Tuomet galvoji, ką čia veikti? Kadangi mėgstu konstruoti, tai supratau, jog čia yra prasmė – kažką sukurti tokio, kad ir pačiam būtų įdomu, ir kitas sakytų: o, čia visai įdomu išmėginti!“ Niekada neturėjau kažkokio tikslo tapti minimalistu. Kiti tai daro dėl priaugto antsvorio. Man toks gyvenimo būdas tiko natūraliai. Būna žmonės klausia: „kaip tau taip gavosi?“ Man nesigavo – aš tiesiog taip suprantu pasaulį ir taip gyvenu“, – šypsosi parduotuvėse maisto produktų neperkantis radviliškietis.
Sandrius sako nesuprantantis žmonių, kurie už uždirbtus pinigus nusiperka maisto ir vėliau jį ar dalį jo išmeta. Pasak tvarų gyvenimo būdą propaguojančio vyro, taip į šiukšlių dėžę nukeliauja ne tik išmesti produktai, bet ir uždirbti pinigai bei jiems uždirbti sugaištas laikas.
Dalinimasis nesunaudotu arba neparduotu maistu Vakarų valstybėse jau pažengęs į priekį. Maisto švaistymo tema, visų pirma, susijusi su ekologija ir klimato kaita. Sprendimai, ką daryti su išmetamu maistu, įsitikinęs Sandrius, privalo būti tobulinami.
„Šioje srityje toliausiai pažengę yra prancūzai. Ten jau gali paskųsti restoraną ar prekybos centrą, kuris piktybiškai išmeta produktus ir jų norinčiajam neleidžia pasiimti. Prancūzijoje, Belgijoje eidavau į restoranus likus penkioms minutėms iki uždarymo. Tuo metu būna išnešamas visas nesunaudotas maistas. Jiems net patiems taip daryti apsimoka – nereikia šiukšlių tampyti, už jų išvežimą mokėti. Žmonės tiesiog viską pasiima, nusiplauna ir naudoja.
Dėl to visada yra geras ir blogas sprendimai. Geras sprendimas yra visa tai atiduoti, nešvaistyti, neužkasti po žeme, nepūdyti ir tokiu būdu neskleisti dar daugiau metano (dujų išsiskyrimo į aplinką – LRT.lt). O blogas sprendimas yra uždrausti tai daryti, nes prekybininkai tokiu būdu negali dar daugiau uždirbti“, – dėsto 36-erių tvaraus gyvenimo būdo šalininkas Sandrius Ungurys.
