Kaunietė Vileta Karpavičienė (80 m.) kiekvieną darbo dieną keliasi tuoj po 6 val. ryto, išsiruošia ir 8 val. jau būna darbe, kurį palieka 16 val. Tai kas, kad ji jau prieš keliolika metų sulaukė pensijinio amžiaus, tad galėtų ir nedirbti. Arba galėtų darbe lankytis rečiau – juk ji yra viena iš įmonės įkūrėjų ir vadovė, tad niekas negali jai nurodinėti – bet ponia Vileta į darbą keliauja sąžiningai, tik, kaip patyliukais prasitarė, iš jo du kartus per savaitę porai valandų išsprunka į treniruotes.
Kaunietė lanko trenerės Joanos Bartaškienės (74 m.) vedamus vyresnėms moterims skirtus užsiėmimus. Štai kaip pati J.Bartaškienė ją apibūdino: „Nors Vileta mūsų grupėje – tarp vyriausių moterų, niekaip nepagalvotum, kad jai tiek metų – sakytum, kad gal kiek per šešiadešimt. Ji yra graži kaip aktorė Catherine Deneuve ir protinga kaip premjerė Margaret Thatcher, jos energija ir noras dirbti tokiame amžiuje žavi mus visas.“
V.Karpavičienė pasakojo, kad paprastai apie savo amžių nesusimąsto ir gyvena taip, kaip jai norisi. „Tikrai nesijaučiu aštuoniasdešimties, nors kai priartėjo mano jubiliejus – esu gimusi kovo 22 d. – turėjau sau pripažinti, kad man tikrai sueina tiek metų ir skaičius yra solidus. Na, bet atšvenčiau – ir gyvenu toliau taip, kaip esu pratusi, noriu kuo daugiau suspėti ir pamatyti“, – dėstė jubiliatė, garbingą sukaktį atšventusi Raudondvario oranžerijos restorane su maždaug 45 svečiais, tarp kurių nemažai buvo ir bičiulių iš treniruočių.
Girtis ji nelinkusi, bet žvalią aštuoniasdešimtmetę drąsiai galima vadinti verslininke – ji jau daugiau nei du dešimtmečius vadovauja UAB „Ekspertika“, teikiančiai statinių projektų ekspertizę ir statinių būklės įvertinimo paslaugas.
Tiems, kurie statybų reikalų neišmano, ji paaiškintų, kad kiekvienam būsimam statiniui paruošiamas projektas, kurį peržiūrėti ir patvirtinti turi skirtingų sričių nepriklausomi ekspertai (vienas bus atsakingas už architektūrinę dalį, kiti – už šildymą, elektrą, vandentiekį, priešgaisrinę saugą, sąmatas ir pan., jau reikalingas ir ekspertas, išmanantis statinio pritaikymą neįgaliesiems). Taigi UAB „Ekspertika“ vienija keliasdešimt tokių specialistų, o ponia Vileta turi susipažinti su jų patikrintais projektais ir juos patvirtinti savo parašu.
Tiesa, neseniai ji oficialias direktorės pareigas perleido savo sūnui Jonui, o pati tapo direktore ekspertizei. Kartu taip pat dirba ir jos dukra Rūta, tvarkanti įmonės finansus. Seniau jos vaikai dirbo kitur – dukra buvo išsikrausčiusi į Telšius, o sūnus į JAV bei Jungtinę Karalystę – bet grįžę į Kauną jie prisijungė prie šeimos verslo.
UAB „Ekspertika“ Vileta įkūrė kartu su savo vyru Aleksandru 2001 m. – tuo metu kelios ekspertizės įmonės veikė Vilniuje, o Kaune tokios trūko. A.Karpavičius jau prieš 15 m. paliko šį pasaulį, o jo žmona su vaikais veiklą tęsia.
Vyras buvo kaip reta
Jaunystėje Vileta su statybomis susijusią specialybę pasirinko per sportą. Ji gimė ir užaugo Kaune, baigė stiprią Maironio gimnaziją, kuri buvo pravardžiuojama „davatkynu“, ir mokydamasi paskutinėse klasėse labai pamėgo fechtavimąsi, kuris jai gerai sekėsi.
Tad sužinojusi, kad bus patogu toliau sportuoti, jei rinksis studijas Kauno politechnikos institute (dabartiniame KTU), į jį ir įstojo. Jos specialybė – kelių ir tiltų inžinerija (24 studentų grupėje mokėsi 3 merginos).
Studijuodama ji susipažino su iš Šilutės krašto atvykusiu savo būsimu vyru Aleksandru – jiedu mokėsi kartu. Susituokė 1966 m., besimokydami ketvirtame kurse, o po metų susilaukė dukrytės.
Beje, Vileta sportavo ir toliau, kol sulaukė 28-erių. Nuolat keliaudavo į varžybas ir stovyklas, tapo fechtavimo sporto meistre, priklausė Lietuvos rinktinei. „Mano mama sakydavo, kad nėra man ko lakstyti su tais sportais, tad ji mano vaiko nežiūrės. Na, o vyras mane išleisdavo, išvažiuodama tik sužiūrėdavau, kad dukrytei liktų užtektinai švarių pėdkelnių, kai eis į darželį. Man pasisekė, tais laikais tokių rūpestingų vyrų buvo reta“, – sakė ponia Vileta.
Tada ji dirbo Žemės ūkio projektavimo institute, metams bėgant tapo skyriaus vedėja.
Nesiilsi, nes nepavargsta
Darbuodamasi institute V.Karpavičienė ir susipažino su J.Bartaškiene. „Laikraštyje perskaičiau, kad ji pradėjo vesti aerobikos treniruotes – tais laikais, sovietmečiu, mažai kas buvo apie tokias girdėję, atrodė labai įdomu. Pakviečiau Joaną vesti užsiėmimų mūsų įstaigoje – ji sutiko, sportuoti per pietų pertrauką susirinkdavo maždaug trisdešimties moterų grupė. Tik vėliau, kai pasikeitė laikai ir institutas subyrėjo, treniruotės nutrūko“, – pasakojo Vileta.
Tuomet institutas skilo į kelias atskiras UAB, pašnekovė liko vadovauti vienai iš jų. Susikūrus apskritims buvo pakviesta dirbti Kauno miesto žemėtvarkos viršininke.
Po kelerių metų vieną dieną Laisvės alėjoje ji vėl sutiko J.Bartaškienę, toji prasitarė, kad veda užsiėmimus vyresnio amžiaus moterims, pakvietė prisijungti, ir nuo tada Vileta vėl sportuoja. Sąžiningai lanko užsiėmimus du kartus per savaitę.
Tik kai po jų kitos moterys dar traukia kartu pagerti kavutės ar apsipirkti (Joana vis padrąsina jas, kad nebijotų pirkti ryškių drabužių – juk visos gali pasipuošti ir jaunatviškai atrodyti!), statybų ekspertė išskuba atgal į darbą – tiesiog yra taip pratusi ir nenori nieko keisti.
Bet ar jai neatrodo, kad sukaupus didesnį nei 50-ies metų darbo stažą būtų laikas pagaliau pailsėti? „Tai kad aš nepavargau“, – nusišypsojo Vileta.
Aplink Baltiją ir į Aliaską
Taigi puikiai atrodanti aštuoniasdešimtmetė dirba, lanko treniruotes, vairuoja automobilį ir gyvena viena, tik prieš keletą metų iš kotedžo persikraustė į butą.
Dar ji mėgsta važinėti dviračiu. „Tik neseniai paprastą dviratį pakeičiau į elektrinį, kurį minti daug lengviau. Nesunkiai nuvažiuoju taku nuo Kauno pilies iki Lampėdžių, kur vasarą ir nusimaudau, arba į kitą pusę iki Kleboniškio“, – sakė pašnekovė.
Kartais ji nusiperka tris bilietus į teatrą, kartu eiti mielai sutinka du Kaune gyvenantys vyresnieji anūkai. Jų iš viso turi penkis – jauniesiems 10 ir 12 m., o didieji jau suaugę. „Tik spektaklius renkuosi atidžiai, kai kurie jų man pernelyg šiuolaikiški, su visokiomis vulgarybėmis – mano supratimu, teatras turi būti gražus“, – įvertino.
Su vaikais ir anūkais ponia Vileta kartais traukia ir į keliones. Pavyzdžiui, kemperiu jie apvažiavo Baltijos jūrą. Su draugų šeimomis apie 20 metų kiekvieną vasarą savaitę praleisdavo kartu plaukiodami mažesnėmis Lietuvos upėmis plaustais.
„Anūkų dėka aš, išėjusi į pensiją, pradėjau ir slidinėti ir žiemą savaitei išvykstu į kalnus. Tiesa, renkuosi tik paprastesnes mėlynąsias trasas – ekstremalūs nusileidimai visgi ne man“, – pasakojo kaunietė.
Prieš keletą metų ji su dukra aplankė savo svajonių kraštą – Aliaską (JAV). Ten keliavo per Japoniją: iš Tokijo miesto kruiziniu laivu pasiekė Kamčiatką, paskui – atšiauriąją Aliaską, kurioje kasdien iš laivo lipdavo pasivaikščioti po įdomesnes vietoves. Namo grįžo per Kanadą ir JAV.
„Galiu prisipažinti, kad Aliaska, kurią taip svajojau aplankyti, manęs ypatingai nesužavėjo. Na, matėme jos gamtą, skurdžius augalus, lankėme įvairius miestelius – buvo gražių senų pastatų, patiko išlikusios aukso ieškotojų gyvenvietės, atspindinčios tų laikų dvasią. Bet kažko ypač įspūdingo neišvydau, gal todėl, kad Aliaskoje lankėmės vasarą, o ji į tą, kurią rodo filmuose ir aprašo knygose, labiau panaši žiemą“, – pastebėjo senjorė, dabar labai norinti aplankyti Norvegijoje esantį šiauriausią Europos tašką.
Nemėgsta dairytis atgal
Klausiu Viletos, iš kur visgi pas ją tiek jėgų ir energijos? „Net nežinau, tiesiog man taip išeina. Būna, sveikata kiek sustreikuoja – bet nueinu į polikliniką, „pasiremontuoju“, ir vėl viskas gerai“, – sakė ji.
Ir pridūrė, kad yra savo vaikams sakiusi, kad jeigu pradės nusišnekėti – tegul ją ramia sąžine siunčia į senelių globos namus. Jos viena draugė vadovauja netoli Kauno esančiai tokiai įstaigai, ir, kiek jai teko girdėti, šiais laikais jose senjorais rūpinamasi tinkamai, ne tik pasirūpinama būtiniausiai poreikiais, bet ir organizuojamos įvairios laisvalaikio veiklos, taigi nėra ko bijoti.
Visgi iš tokios žavios pašnekovės labai norisi išgauti geros savijautos receptą, nors ji ir tikina jo neturinti. „Kai pagalvoju, gal man padeda tai, kad aš visuomet noriu žiūrėti į priekį, o ne dairytis atgal ir graužtis dėl to, kas nutiko. Netgi tada, kai mirė vyras, su kuriuo kartu pragyvenome 43 m., stengiausi nepalūžti. Tokiu atveju gali pasinerti į visišką neviltį – na, o aš suėmiau save į rankas. Tik kartais paverkdavau – juk kas iš to, jei būčiau verkusi kasdien be perstojo?“, – pastebėjo V.Karpavičienė.
Šaltinis: lrytas.lt
