“Taip jau gavosi, kad automobilis sugedo, o staiga prireikė nuvažiuoti iš Vilniaus į Kauną.
Pagalvojau, kad seniai važiavau autobusu, todėl bus savotiška pramoga.
Atvykau į stotį anksčiau laiko, todėl ir į autobusą įlipau pats pirmas.
Sėdim su vairuotoju dviese ir laukiam, kol susirinks likę keleiviai…
Vienu metu vairuotojui pasidarė šiek tiek nuobodu ir jis nusprendė pajuokauti.
– Žiūrėk, tuoj gerai pažvengsim, – vairuotojas sako man.
Tada jis atsitraukė nuo autobuso vairo ir prisėdo šalia manęs į keleivio vietą. Šiek tiek pasimečiau, tačiau laukiu kas bus toliau.
Netrukus, pamažu pradeda rinktis į autobusą ir kiti keleiviai.
Praėjo maždaug 15 minučių, kol prisipildė visas autobusas.
Visi sėdim toliau… Laukiam…
Pamažu žmonės pradeda nervintis ir piktintis.
Vieni kitų klausinėja, ar niekas nematė, kur yra vairuotojas?
Kodėl nėra vairuotojo? Kur vairuotojas? Aš sėdžiu sau ramiai… Tyliu…
Praėjus dar dešimt minučių visi jau keikiasi, o keleiviu apsimetęs vairuotojas iš visų labiausiai… Staiga jis atsistoja iš savo vietos ir garsiai sušunka:
– O kokio velnio mums tas vairuotojas reikalingas? Aš ir pats galiu jus nuvežti!
Tuomet atsisėda į vairuotojo vietą, ramiausiai užsiveda variklį ir pradeda lyg niekur nieko važiuoti.
Tokių veido išraiškų ir tokios tylos autobuse dar niekada nesu matęs…“.
