Į banką atėjo senutė ir kreipėsi į darbuotoją:
– Aš norėčiau pas jus atidaryti sąskaitą, bet norėčiau, kad tai įformintų banko direktorius.
– Ir kiek pinigų pas jus bus?
Senutė užkėlė ant stalo krepšį ir atsegė užtrauktuką.
Krepšys buvo pilnas prikištas pinigų.
Banko darbuotojas nuėjo pakviesti direktoriaus.
Kai direktorius pamatė tokią krūvą pinigų, uždavė senutei klausimą:
– Atsiprašau, o iš kur pas jus tiek pinigų?
– Aš labai mėgstu lažybas…
– Kaip tai?
– Na… Galima dabar susilažinti iš 25000 dolerių, kad jūsų kiaušiniai kvadratiniai.
– Na gerai, lažinamės! – nusišypsojo banko direktorius ir ištiesė ranką.
– Na, ne! Suma vis dėlto nemaža. Rytoj, kartu su savo advokatu būsiu pas jus be penkių minučių dešimt ryte, kad viską galėtume juridiškai įteisinti.
Vakare banko direktorius nuėjo dušą, apsižiūrėjo save veidrodyje, kad dėl viso pikto įsitikinti, jog pas jį viskas tvarkoje.
Maža kas gyvenime gali nutikti. Netgi juos pačiupinėjo.
Kitą dieną, be penkių minučių dešimt, senutė su savo advokatu įėjo į direktoriaus kabinetą.
– Atnešėt pinigus? – apsidžiaugė direktorius.
– Taip, žinoma! Bet jūs turite nusimauti kelnes ir įrodyti. Tik nereikia gėdytis. Be mūsų trijų daugiau niekas to nepamatys. Suma juk solidi!
Direktorius, kuris prieš tai save apžiūrėjo namuose, ramiai nusileido kelnes.
– Matote, viskas normalu. Ne kvadratiniai!
– Aš turiu juos pačiupinėti! – pasakė senutė, priėjo prie direktoriaus ir paėmė už kiaušinių.
Direktorius staiga pamatė, kaip kartu atėjęs advokatas prarado sąmonę.
– Kas jam? – paklausė direktorius senutės.
– Paprasčiausiai, jis dabar man pralošė 100 000 dolerių. Aš su juo susilažinau, kad lygiai dešimtą valandą laikysiu rankose banko direktoriaus kiaušinius! – kuo ramiausiai atsakė senutė.