Man buvo 58 metai, kai nusprendžiau važiuoti į užsienį kartu su pažįstama.
Ji dažnai ten važiuodavo dirbti, tvarkydavo turtingų žmonių namus, prižiūrėdavo senukus. Darbas vidutinis, tačiau moka labai gerai.
Nusprendžiau, kad reikia važiuoti, nes nedirbau, o jei ir pradėti kažkuo užsiimti tokiame amžiuje, tai geriau tuo, kas gerai apmokama. Didumą savo uždarbio aš siųsdavau dviem savo dukroms.
Jos abi ištekėjusios, turi vaikų, bet aš suprantu, kad dabar net jauniems nelengva. Todėl aš siunčiau pinigus, o jos su džiaugsmu ėmė. Draugė sakė, kad reikia taupyti pinigus sau.
Todėl kad dukras vyrai ir taip išlaikys, o manimi niekas nepasirūpins.
Aš jos neklausiau ir netikėjau, nes žinojau, kad mano dukros manęs niekada nepaliks. Tačiau aš labai klydau.
Prieš mūsų šeimos mylimą šventę – Kalėdas – paklausiau dukrų, ką jos padovanoti. Tai jos abi paprašė manęs pinigų, pasakė, kad pačios viską nusipirks, svarbiausia, kad duočiau joms daugiau finansų.
Mane tai nustebino ir buvo nelabai malonu, nes norėjau pasivaikščioti po parduotuves ir su meile išrinkti dovaną. Tačiau teko siųsti pinigus.
Artinantis pačiai šventei grįžau į gimtąjį miestą. Man taip norėjosi atšvęsti Kalėdas kartu su šeima. Juolab nemačiau dukrų ir anūkų visus metus.
Tačiau pasirodė, kad manęs niekas nelaukė.
Vyresnioji dukra pasakė, kad jos draugai pakvietė ją su vyru atšvęsti Kalėdas kitame mieste, o vaikus jie palieka pas anytą. Nesupratau, kodėl nebuvo galima palikti vaikų su manimi.
Tačiau ir jaunėlė ne geresnė. Ji pasakė, kad šventei turi kažkokių planų, todėl neišeis. Nieko normaliai nepaaiškino, lyg aš jai būčiau niekas.
Galiausiai sutikau Kalėdas viena. O gruodžio 26 mano gimtadienis. Pas mane atėjo dvi senos draugės ir kaimynė. Taip ir atšventėme kukliai. Niekada nepamiršiu šios dienos.
Mano atmintyje tai liks ne kaip kažkas teigiamo, o atvirkščiai. Labai nusivyliau dukromis ir jų požiūriu į mane. Dabar klausau draugės ir nebesiunčiu pinigų vaikams. Geriau taupysiu sau.