Asmenybės brendimo ir tobulėjimo, holodinamikos seminarų vedėjai Daliai Ruplėnienei šie metai – stipriai permainingi. Kovo mėnesį jai teko palaidoti sūnų Domantą, balandį paminėjo savo 60-ąjį gimtadienį, o birželio 12-ąją sueina 10 metų po vyro Gintaro Ruplėno netekties.
Portalui Žmonės.lt D.Ruplėnienė papasakojo, kaip šiuo metu gyvena, apie savo didžiąją misiją ir pavasarį sutiktą gimtadienį Graikijoje.
Paprastai ši šventė sukelia daug pakilių emocijų – ne išimtis ir Dalia, kuriai artimiausias bičiulių ratas tądien suorganizavo staigmeną, kurią ji iki šiol nešiojasi širdyje.
Prodiuserio, šou verslininko, humoristo Gintaro Ruplėno našlė sako, kad pastarieji metai jai buvo kupini apmąstymų, tačiau į viską, net skaudžiausias gyvenimo netektis, ji žiūri šviesiai ir prisimena – atsitiktinio nieko nebūna, o viskas, ką tenka patirti, yra pamokos mums.
Seminarus organizuojanti Dalia Ruplėnienė žiemojo ir pavasarį praleido Graikijoje, ten padėjo žmonėms eiti sąmoningumo keliu, tačiau neslepia, kad ir pačiai kartais reikia pamokų bei priminimo, kaip išeiti iš vienokios ar kitokios situacijos.
Šiemet netikėtai savo sūnų Domantą palaidojusi Dalia neslepia – net ir po skaudžiausių netekčių gyvenimas tęsiasi, o po tamsiausios nakties ateina šviesus rytas.
Dalia, ar gimtadienis jums – svarbi šventė? Kaip jį paminėjote šiemet?
Gimtadienis yra ta diena, kai laimėjau bilietą apsilankyti šioje planetoje ir ji man yra labai svarbi. Pagrindinė šios šventės tradicija – spontaniškumas. Visada žinau, kad bus šalia šeima, o tada jau formuojasi, buriasi arti manęs esantys žmonės. Eilę metų šią dieną sutikdavau su seminaristais, nes taip tiesiog susiklostydavo.
Daug visokių staigmenų yra buvę, o šių metų gimtadienis buvo labai įsimintinas, kai didelis būrys nusipirko bilietus pas mane į Graikiją. Norėjo man padaryti staigmeną ir tai buvo išties malonu. Nežiūrint į visas sudėtingas aplinkybes, gimtadienis buvo paminėtas ir panašu, kad šalia esančių žmonių dėka, aš gimiau antrą kartą.
Ar gimtadienis yra ta diena, kai stabtelėjate ir susimąstote apie tai, kas ir kur esate, ko trokšta jūsų širdis?
Apie tai, kas ir kur esu, ko iš tiesų noriu, savęs klausiu kasdien. Šie klausimai, visų pirma, paliečia sielos būsenas, kai įvyksta užsipildymas, išorėje viskas lyg savaime stojasi į vietas. Gimimo diena šiuo klausimu yra eilinė diena rojuje.
Ar prisimenate savo gimtadienius iš vaikystės? Kokie jie buvo?
Iš vaikystės labiausiai prisimenu šios dienos būsenas – jos buvo pakylėtos ir su daug švelnumo. Tada jaučiausi esanti svarbi, mačiau mamos džiaugsmą.
Būtent ją prisimenu, kai apie tai pagalvoju. Nebuvome lepinami dovanomis, nors prisimenu, kad esu gavusi dovanų dviratuką. Čia jau buvo svarbi, reikšminga dovana, kai pajutau atsakomybę jos nesugadinti.
Dabar suprantu, kad svarbiausia dovana man – emocija. Laikui bėgant keičiasi daug sampratų. Dabar gimtadienis man yra apie tai, kad kaskart suvokiu kažką vis kitaip negu anksčiau.
Tai toks procesas, kai dalį gyvenimo galvojai, kad tai kažkas „blogo“, o staiga pamatai visą esmę, prasmę ir supranti, kokį vaidmenį tas „blogis“ atlieka. Tada suvoki, kad tai – didžiausia gyvenimo dovana, per kurią galėjau augti, tobulėti, skleistis. Gimtadienių metuose gali būti labai daug, jeigu žmogus apsisprendžia pažinti save.
Jau kurį laiką gyvenate Graikijoje. Ar galite pasidalinti, kaip atrodo jūsų kasdienybė šioje šalyje, ar turite čia susiformavusių tradicijų, ritualų?
Graikijoje esu viešnia, nors ši šalis man tapo labai artima. Matyt, ne vieną įsikūnijimą čia gyvenau, bet išties gyvenu aš Lietuvoje, nes Graikijoje pražiemojau tik dvi žiemas.
Atvykau čia visiškai be plano – žinojau, kad turiu leisti sau pailsėti, pajutau ribą, kurią peržengus, kelio atgal nebebus. Iš dabarties taško žvelgiant, aš čia, turbūt, buvau atsiųsta pasiruošti, sukaupti jėgų sudėtingesniems įvykiams. Ach, kad tai suvoktumei, matyt iškart pats numirtumei... Gerai, kad mums ne viskas atskleidžiama.
Kiekviena diena čia yra kitokia, ji nepakartojama. Rutina – rytas, kai nubundi šioje realybėje, atsiduodi gyvenimo stebuklui: naujoms pažintims, ženklams, skoniams, istorijoms. Ir vakaras, kai keliaujame po kitus pasaulis, atliekame savo misijas kitose realybėse. Tai štai toks mano įvairus gyvenimas.
Kokie žmonės atvyksta į jūsų stovyklas, koks paprastai jų pagrindinis tikslas ir kaip galite jiems padėti?
Žmonės, kurie ryžtasi kreiptis į mane, yra stiprūs kariai, kurie dažniausiai kaunasi su savo „neteisybe“. Pavargę, nusilpę, pasimetę, nors dar turintys jėgų, bet pradedantys girdėti savo vidinį balsą, kad yra ir kitas kelias. Kodėl stiprūs? Todėl, kad atranda jėgų pripažinti, kad nežino.
Jie nori sužinoti, nori keistis, išmokti. Jie žengia už ribos. Tai – mokinio kelias. Pripažinus tam tikrus dalykus, jo ego nulenkia galvą, tik tada jam atsiveria naujos galimybės, naujas pasaulio ir savęs jame suvokimas.
Prasideda kūrybos, naujos realybės, vidinės stiprybės formavimas, mokymas. Kiekviena siela žino savo paskirtį, kažkam reikia patirti tai, ką patiria. Kiekvienas asmeniškai nešame atsakomybę už savo pasirinkimus.
Dabar toks laikas, kai vyksta lyg kokia suvestinė mano 20-ies metų nuveikto darbo. Taip, galiu pasidžiaugti, kad šimtai žmonių mūsų susitikimą vertina kaip kertinį posūkį link šviesos. Tai man – didelė dovana, net, sakyčiau, didžiausia gyvenimo dovana.
Tai lyg tam tikras patvirtinimas, kad savo misiją vykdau įsiklausant, o holodinamika kaip tik ir yra metodas, keičiantis mąstymą.
Jo dėka žmogus viską suvokia giliau, plačiau, išmoksta naudoti vidinio, giluminio pokyčio procesus, sukaupia ryžto, drąsos, stiprybės veikti, kurti savo gyvenimą, esant kūrėjo pozicijoje. Tokiu būdu sustiprėja pasitikėjimas.
Dalia, jūsų gyvenimas paženklintas pačiomis skaudžiausiomis netektimis – prieš 10 metų netikėtai kelionės metu, Jordanijoje, mirė jūsų vyras, lietuvių numylėtas Gintaras Ruplėnas, o šių metų kovą – sūnus. Kas tokiomis skaudžiomis akimirkomis jums labiausiai padeda atsitiesti? Ar galima sakyti, kad laikas gydo?
Apie mus ištikusias netektis galiu pasakyti tiek – kaip žmogus, aš išgyvenu įvairių jausmų ir kai jie ateina, žvelgiu į juos švariu, ramiu žvilgsniu, kartais – su ašara. Jaučiu šeimos vyrų žvilgsnį, jaučiu, kai jie pasako, kad užtenka, ir tada aš grįžtu gyventi gyvenimą.
Esu dėkinga už šiuos susitikimus ir žinau, kad jie visada su manimi. Tikiu, kad jiems ten viskas gerai.
Pakalbėkime apie ateitį – kur save įsivaizduojate, ar siejate savo ateitį su Graikija, ar vis tik su Lietuva?
Turiu svajonę gyventi klestinčioje Lietuvoje, kurioje žmonės gerbia vienas kitą, rūpinasi, padeda, dalijasi savo šiluma. Noriu gyventi ten, kur matau daug šypsenų, apsikabinimų ir vidinės ramybės – šalyje, kur žmonės gyvena oriai, mato ir jaučia savo išrinktos valdžios išmintį ir gebėjimą atlikti savo pareigą. Tikiu, kad taip ir bus.
Pati nuo savęs darau viską, ką galiu ir svarbiausia, kad siunčiu vieną aiškią žinutę – nebaksnoti pirštu į kitą, bet kurti savo pasaulį, nes būtent tavo spinduliai turi didelę prasmę.
Šaltinis: 15min
