Jau seniai gyvenu Lenkijoje, atvažiavau čia daugiau nei prieš 15 metų. Lietuvoje liko mama su broliu.
Jis vedė ir persikėlė į žmonos namus, ji gyvena tame pačiame kaime netoliese.
Mums su vyru viskas klostėsi gerai, aukso kalnų neuždirbome per tuos metus, tačiau čia nusipirkome 2 kambarių butą, vaikai mokosi, turime gerą darbą ir draugų, žodžiu, mes jau įpratome čia gyventi, namo grįžti išvis nesiruošiame.
Kai mama paseno, kilo klausimas, kas ja rūpinsis. Mes su broliu susitarėme, kad aš kas mėnesį siųsiu 500 eurų plius mamos pensija – jis ją prižiūrės, pinigai neblogi, kaime pragyventi galima.
O dar Andrius pasakė, kad mamos namas bus jo. Ilgai galvojau, bet sutikau, juk kitos išeities neradau. Metus siunčiau pinigus, o paskui su šeima atvykau į svečius pas mamą.
Pasirodė, kad brolis išvis nieko jai nepadeda, gali tik darže bulves pasodinti ir nukasti, o marti išvis nesirodo pas ją.
Mano mama senutė, jai sunku viską daryti. Nusprendžiau pasikalbėti su broliu, paaiškinau, kad tarėmės kitaip.
Mama jau nieko nebegali daryti pati. Brolis atsakė, kad kaime moterys taip pat gyvena ir jomis niekas nesirūpina.
Nežinojau, ką daryti, man mamos pasiimti nėra kur, viename kambaryje mes su vyru, kitame vaikai, o mamai reikia pastovios priežiūros, mes dirbame. Išeiti iš darbo negaliu.
Todėl pasikalbėjau su mama, įkalbėjau ją parduoti namą. Pasiėmiau mamą su pinigais į Lenkiją.
Susitarėme, kad ji laikinai pagyvens išnuomotame bute, kol išspręsime jos būsto problemą. O ką man dar daryti?
Jau pusmetį mama gyvena viena, mes ją lankome, sako, kad viskuo patenkinta. Žinoma, ilgisi savo kaimo, namo, kiemelio.
Aš ją suprantu, kad gyvenimas bute skiriasi nuo gyvenimo savo mažame namelyje.
Tačiau, mano manymu, tokiame amžiuje rinktis jau nepavyksta.
O štai brolis su žmona supyko ant manęs, juk tikėjosi, kad namas ar pinigai liks jiems.
O aš manau, kad pasielgiau teisingai, dabar esu rami už mamą, o pinigus už namą leidžiu tik jai.