„Visiškas išsekimas“. Tokią diagnozę prieš šešerius metus išgirdo Gabija. Tuomet jai buvo 44-eri. Dabar Gabija sako suprantanti, kad buvo perdegusi, nors labai ilgai neleido sau pasijusti ligone ir toliau alino organizmą.
„Tai neateina per vieną dieną. Man žmonės sakydavo, kad atrodau pavargusi. Pradžioje pačiai buvo sunku suprasti, kodėl jie taip sako. Man atrodė, nesvarbu, jog esu pavargusi – man reikia savo kūną stumti į priekį“, – apie tai, kaip jautėsi prieš perdegimą, pasakojo Gabija.
Jos istorija labai atvira. Pasakoti viešai, neslėpdama jokių smulkmenų moteris nusprendė, kai pasidalinusi apie savo patirtį socialiniame tinkle, sulaukė daugybės žmonių reakcijos ir suprato: nemažai jų iki šiol gyvena taip, kaip ilgai gyveno ji.
Šiuo metu Gabijos namai Kaune, o anksčiau ji gyveno ne tik Lietuvoje, bet ir Brazilijoje, Didžiojoje Britanijoje, Nyderlanduose, kur dešimt metų mokėsi psichoterapijos. Darbas, projektai, mokslai – moters gyvenimas visuomet buvo pilnas veiklos. Nuolatinis užimtumas buvo tapęs jos gyvenimo būdu.
Aplinkiniai ragino pailsėti
Prisimindama tą laiką, kai jai buvo diagnozuotas perdegimas, Gabija įvardino pirmuosius simptomus. Į juos moteris nekreipė dėmesio.
„Kūnas būdavo sunkus, kiekvieną dieną jį reikėdavo stumti į priekį. Man atrodė, kad turiu kovoti, turiu stengtis, kad būčiau darbinga, veikli, pajėgi. Iš esmės man reikėdavo atkentėti dieną, nors jau nuo pietų jausdavau, kad tai daryti man yra iššūkis“, – pasakojo Gabija ir pridūrė, kad tikrai supranta žmones, kurie jau 17 val. „lūžta“. Panašiai būdavo ir jai.
Šiuo metu apie perdegimą ji atvirai ir viešai kalba, nes tiki, jog tai daryti prasminga – nepaisant gausėjančios informacijos, vis dar daug žmonių linkę „nurašyti“ perdegimo simptomus kaip nereikšmingus ir į juos nereaguoti, nors kūnas ir psichika šaukte šaukia ir prašo pagalbos.
„Po mano pasidalinimo apie perdegimą man daug žmonių rašė – ir pažįstami, ir manęs nepažįstantys. Jie sakė, kad perskaitę mano pasidalinimą jie pažino save, sakė, kad parašyta lyg tai būtų apie juos. Mano artima bičiulė šiuo metu yra perdegusi – ji sako galinti mąstyti tik maždaug porą valandų per dieną. Jos išsekimas yra didžiulis ir tai tęsiasi jau 8 mėnesius...“ – sakė moteris.
Perdegę žmonės jaučiasi visiškai išsekę – tiek fiziškai, tiek emociškai. Savo būseną jie neretai apibūdina kaip visišką negalėjimą – „tu negali nieko daryti“.
Gabija pasakojo, kad pati susidūrusi su perdegimu apie jį mažai ką žinojo. Pasak jos, aplinkiniai kur kas anksčiau suprato, kad „kažkas tikrai negerai“ – jai pačiai tai pripažinti buvo sunku: „Nors supratau, kad nebegebu atlikti savo darbo, tačiau tokios būsenos aš buvau ilgai – net keletą metų. Tuo metu nuolat sulaukdavau pasiūlymų pailsėti, bet man atrodė, kad to nereikia. Galvojau, kad žmonės, kolegos manęs nesupranta – juk aš privalau išlaikyti darbą, pasirūpinti šeima.“
Pasak pašnekovės, nesusidūrusiems su perdegimu atrodo, jog žmogui užtenka gerai pailsėti ir jis vėl grįš į gyvenimą toks, koks buvo prieš tai. Tačiau tai, anot Gabijos, neteisingas požiūris.
„Ką aš supratau, kad jokios atostogos žmogui, kuris yra išsekęs, nepadeda. Tai yra tik išsekusio kūno perkėlimas į kitą vietą ir vaizdo pakeitimas. Kelionėmis ir poilsiu išsekimo nesutvarkysiu, tai yra tik apgaulė, kad poilsis padės“, – kalbėjo moteris.
Priklausomybės, pavadinimu „-izmas“
Perdegimą gali lemti daugybė skirtingų priežasčių, visgi tyrimai rodo tam tikras tendencijas. Žmonės, kurie perdega darbe, paprastai yra perfekcionistai, o neretai – ir darboholikai. Gabija tai patvirtina, sakydama, kad ilgus metus gyveno su viena priklausomybe, kurią pati juokais vadino „-izmu“.
„Tai – darboholizmas. Labai daug dirbau, nebejaučiau savęs, negirdėjau savo poreikių. Tai gali būti ir maistas, ir poilsis. Kada esi stiprus žmogus, laikaisi to savo įvaizdžio ir elgesio. Įsivaizduoji, kad esi stipri ir kitaip negali būti“, – kalbėjo Gabija.
Nors netiesiogiai, bet, Gabijos nuomone, su perdegimo tema susijusi ir kita jos patirtis – mitybos sutrikimai. „Nuo vaikystės gyvenau girdėdama ir matydama „mis konkursus“, stereotipus apie grožį, lieknumą, celiulitą, antsvorį – tai, ką transliavo žiniasklaida ir paviršutiniška grožio industrija. Nors atrodė, kad aš to nepriėmiau, bet pasąmonė „nuskaitė“ ir pradėjau elgtis pagal diktuojamas tendencijas“, – pasakojo moteris.
Ji neslepia – sekdama mada ji tapo vegetare. „Valgydavau gerą maistą, bet „matydavau“, kad storėju. Dabar suprantu, kad to nebuvo, t.y. aš nestorėjau. Tiesiog toks mano kūnas. Tik po kurio laiko padarius tyrimus sužinojau, kad vegetarizmas man netinka ir reikėtų valgyti mėsą bei kitus produktus, kurių buvau atsisakius. Kitaip tariant, tai, kas mano organizmui tinka“, – pasakojo Gabija, kurios kraujo rodikliai tuo metu buvo pasiekę kritinę ribą.
Nors pamažu pradėjo valgyti įvairesnius produktus, toliau ribojo kalorijas. Įsivaizduodama, kad neturi laiko dėl darbo, Gabija sako tuo metu valgydavusi kartą per dieną: „Būdavo dienų, kai pragyvendavau tik su kapučino puodeliu ir keliais šaukštais varškės. Nusialinau save tiek, kad teko vaikščioti laikantis sienos: nuo vienos sienos eidavau link kitos sienos... Paeiti tiesiai nebepavykdavo.“
„Galvojau, kad perdega tie, kurie nebegali dirbti, o aš – galėjau“
Štai tokios būklės Gabiją ištiko perdegimas. „Man atrodė, kad tai ne jis, nes galvojau, jog perdegimas būna tik tada, kai jau meti darbą. O aš tuo metu dar dirbau“, – prisiminė kaunietė, neslėpusi, kad jai buvo sunku sau prisipažinti, jog serga: „Labai nenorėjau savęs tapatinti su ligoniais...“
Visgi senkant jėgoms teko kreiptis pagalbos į medikus. „Gydytoja, kuri tyrė mano kraują, pasakė, kad jis yra „tuščias“, esu vienas žingsnis nuo rimtos ligos. Aš ir pati jau supratau, kad savijauta prasta. Man būnant darbe užtemdavo akyse... Bet kadangi dirbau su žmonėmis, turėjau įsipareigojimų, atrodė, kad negaliu atsitraukti. Susikaupdavau, atkentėdavau tą „užtemimą“, – pasakojo Gabija.
Gydytojos paraginta ji atliko išsamius viso organizmo tyrimus. Išvados buvo paprastos ir aiškios: „Man pasakė, kad mano kūnas yra sveikas tik visiškai išsekęs. Pvz., sužinojau, kad papildomai geležį man reikės vartoti visą likusį gyvenimą“, – prisiminė moteris.
Kaip jautėsi išgirdusi medikų diagnozę? Gabija sako tuomet supratusi, kad sveikata negrįš vien tik pradėjus daugiau valgyti ar pailsėjus.
„Būdavo tokių momentų, kai aš gulėdavau ir negalėdavau net pajudėti, nes nebuvo jėgų. Jaučiausi be galo lengva, ateidavo ir mintys, kad labai lengva numirti...“, – neslėpė Gabija.
Ji prisiminė, kad tuo metu ribojo bendravimą su žmonėmis, bet sau buvo pasakiusi, kad būtinai atsilieps į tėvų, kelių kitų žmonių skambučius – nenorėjo parodyti jiems, kad jai blogai. „Tuo metu nežinojau, kokios pagalbos man reikia“, – prisiminė anuometinę būseną, kai dėl išsekimo ji jau beveik nedirbo – arba gulėdavo namuose, arba būdavo ligoninėje.
Aplinkiniai būna sumišę
Dabar Gabija jaučiasi visiškai sveika, vėl daug dirba, bet sako radusi balansą, kaip pasiekti gerų rezultatų darbe ir nenualinti organizmo. Tam ji naudoja ir inovatyvius papildus, kuriuos anksčiau tekdavo siųstis iš Singapūro, o dabar jau galima įsigyti ir ES šalyse. Juos ji sako atradusi dar brisdama iš perdegimo.
Nors dar prieš perdegimą Gabija iš aplinkinių nuolat girdėdavo raginimus pailsėti, moteris neslepia taip ir neišgirdusi jokių konkrečių patarimų, kur ieškoti pagalbos, ką daryti.
„Aplinkiniai tokiu atveju irgi būna pasimetę. Nežino, kaip padėti. Pas mus dar per mažai kalbama apie perdegimą. Nesuprasdami, kas vyksta, perdegimą patiriantys žmonės pradeda ir antidepresantus, raminamuosius, alkoholį vartoti, nes vidinė būsena būna įvairi“, – pasakojo Gabija.
Remdamasi asmenine patirtimi ji patarė kitiems ieškoti profesionalų pagalbos: „Tai būsenai, kurioje esi, kai patiri perdegimą, reikia profesionalios pagalbos. Visokios praktikos, meditacijos ir panašios, gali padėti nusiraminti, bet tai – lyg ant žaizdos uždėti trauklapį. Įveikti tą būseną gali padėti tik profesionalai.“
Ji pataria nenumoti ranka į pirmuosius perdegimo simptomus: didžiulį nuovargį, smegenų rūką, miego sutrikimus, neadekvačią reakciją į kasdienes situacijas.
„Šiuo metu man beveik 50 metų. Neseniai pasitikrinusi sveikatą poliklinikoje pagal amžių priklausančioje profilaktinėje programoje iš gydytojos išgirdau, kad retai sutinka tokio amžiaus ir tokios sveikatos moterų“, – pasidžiaugė pašnekovė, pasakojusi, kad dabar sveikata tokia, jog gali bėgti krosus, energijos lygis visą dieną būna proporcingas.
„Savo darbe dabar gebu sujungti patirtį, energiją. Šviesi galva, guvus mąstymas leidžia „multitaskinti“. Turiu su kuo palyginti – mano 17 metų jaunesnė bičiulė, kuri šiuo metu susiduria su perdegimu, jaučiasi visiškai kitaip – dirbti protinį darbą ji gali vos 2 val. per dieną“, – kalbėjo Gabija. Įveikusi perdegimą ji dabar stengiasi padėti kitiems, susiduriantiems su juo, ir kviečia bendrauti socialiniame tinkle „Facebook“, kur ją galima rasti kaip Gabija Rai.
