Po to, kai mamos neliko, Nora, Marius, Paulius ir Saulius labai retai atvažiuodavo į sodybą. Čia viskas priminė mamą.
Iš pradžių jiems buvo labai sunku priprasti prie naujos realybės, kad jų gyvenime nebėra mamos.
Vasarą jaunuoliai nusprendė nuvažiuoti aplankyti tėvo į kitą miestą ir pakeliui nusprendė susiimti ir užsukti į sodybą. Troboje viskas buvo kaip anksčiau.
Atrodė, dabar iš virtuvės išeis mama su padėklu, pilnu karštų pyragėlių. Bet…mamos nebuvo. Jaunuoliai kelias minutes tylėdami stovėjo ant slenksčio. Čia vyresnėlis Marius tarė:
– Eime į virtuvę, turiu sumuštinių. Truputį užkąsime ir keliausime toliau.
– O nepakūrensime? – paklausė Nora.
– Mes čia ilgai neužsibūsime, nėra prasmės,- tarė Marius.
– O mama kūrentų…- ištarė Paulius.
– Taip, – Marius visada išsiskyrė impulsyvumu. – Mamos nėra. Jos nesugrąžinsi.
Ore vėl pakibo tyla. Nora išdėliojo maistą ant stalo. Jaunuoliai ėmė valgyti ir prisiminė mamą.
– Juk ji mane labiausiai mylėjo… – pareiškė Nora.
– Kodėl taip manai? – kramtydamas bandelę, paklausė Saulius.
– Kartą mes su ja ėjome iš turgaus, tiek visko prisipirkome… Ji mane sustabdė ir sako:
„Aš juk tave labiausiai myliu, tik broliams nesakyk, dar įsižeis…“
– Aha,- tarė Saulius,- kai aš ligoninėje gulėjau, ji man taip pat pasakė. O aš taip apsidžiaugiau, o tai maniau, kad ji mane mažiausiai myli, nes dažnai patenku į ligoninę.
– Jūs nepatikėsite,- tarė Paulius,- ji mane irgi labiau už jus mylėjo.
Ir visi choru nusijuokė. Marius sėdėjo, žiūrėjo į jaunesniuosius ir tyliai prisiminė išmintingus mamos žodžius. Staiga jo akys sublizgo.
– Ji visada duodavo, nieko nereikalaudama mainais. Visus išklausydavo, o pati viską išgyvendavo savyje. Mama visiems mums padėjo, kuo galėjo, kaip spėjo… Nepamirškite jos ir gerbkite tėvą!
