Loreta ir Artūras Poškai, kraštovaizdžio architektai, įdėjo neįtikėtinai daug darbo, kad jų sodyba, vadinama „Kaštainių sodu“, taptų tikra meno kūriniu.
Tai vieta, kurią lanko ne tik gamtos mylėtojai, bet ir praeiviai, nes ji žavi ne tik savo architektūra, bet ir turtingu augalų pasauliu bei istorija, besitęsiančia daugiau nei šimtmetį.
Sodyba, kuriai yra daugiau nei 135 metai, pasižymi ne tik puoselėtu kraštovaizdžiu, bet ir istorine reikšme – nuo lietuvninkų pastatytos dviejų galų trobos iki išlikusių molinių tvarų fragmentų. Loreta ir Artūras pripažįsta, kad prireikė dešimties metų, kad ši vieta atgautų savo buvusią didybę ir įgautų naują veidą.
Istoriniai šaknys – Brinkių ir Šimulių šeimos
Pradėdami pasakoti apie savo sodybą, Loreta ir Artūras pirmiausia atkreipė dėmesį į jos istorinę reikšmę. 1890 m. šią vietą pastatė Brinkių šeima, kurios laimingą gyvenimą sudrumstė pasauliniai karai ir po to sekusios tremtys bei emigracija. Vėliau sodyba perėjo į Šimulių šeimos rankas, o J. Brinkys, grįžęs iš tremties, nusprendė nebegyventi senuose namuose ir emigravo į Vokietiją.
Pasak šeimininkų, buvusi sodybos šeimininkė Petronėlė Šimulienė puoselėjo sodą, augino įvairiausias gėles, tokias kaip tulpės, narcizai ir bijūnai. Šią tradiciją tęsė jos sūnus Stasys Algirdas Šimulis, kuris, kaip aistringas augalų kolekcionierius, į šią vietą atvežė daugybę retų medžių ir krūmų iš įvairių Europos botanikos sodų ir medelynų. Šis unikalus augalų paveldas tapo pagrindu sodybos atgaivinimui.
Sodybos atgaivinimas – nuo apleistos vietos iki nuostabaus „Kaštainių sodo“
Nors sodybos istorija ir jos vieta atrodė magiškai, kai Poškai ją įsigijo, vieta buvo stipriai apleista. Sodyboje jau ketverius metus niekas negyveno, pastatai buvo avarinės būklės, o aplinka – apaugusi laukinėmis vijoklinėmis augalomis.
Poškai prisimena, kad nebuvo aišku, kur prasideda ir baigiasi sklypas, nes sodas buvo tankiai užaugęs. Tačiau jie nepasidavė – darbas sodyboje užtruko dešimt metų, ir šiandien ji spindi nauju grožiu.
Loreta ir Artūras kruopščiai tvarkė sodą, prižiūrėjo augalus, kuriuos buvo pasodinęs S. Šimulis. Kiekvienas medis ir krūmas buvo peržiūrėtas, nuspręsta, ką palikti, o ką pašalinti. Senus pastatus pora rekonstravo, o kai kuriuos, tokius kaip molinis tvartas, pavertė funkcionaliais vasarnamiais. Jie taip pat sukūrė naujus želdinius ir atnaujino 50 arų sklypo erdvę, kuri tapo tikru dendrologiniu sodu.
Dendrologija ir unikalūs augalai „Kaštainių sode“
Loreta ir Artūras, kaip kraštovaizdžio architektai ir dendrologai, ypač didžiuojasi augalų įvairove, kuri auga jų sodyboje. Čia galima rasti net tris derančius valgomus kaštainius, taip pat unikalius augalus, tokius kaip himalajinė pušis, rododendrai, agurkinė magnolija ir kiti.
Vienas iš didžiausių sodybos turtų yra 300 metų ąžuolas, kurio kamieno apimtis siekia daugiau nei 5,5 metro, ir 250 metų mažalapė liepa, puošni medžių senbuvė sode.
Ateities vizijos ir tęstinis kūrybos procesas
Nors sodyba jau šiandien atrodo įspūdingai, Poškai vis dar turi daugybę ateities planų.
Jie norėtų sukurti dar daugiau erdvių, kur būtų galima grožėtis ne tik augalais, bet ir kraštovaizdžiu.
Sodybos teritorijoje planuojami takeliai, pušynai, tvenkiniai ir smėlio kalvelės, o Artūras priduria, kad po dar dešimties metų sodyba atrodys dar brandesnė ir įdomesnė.
Loreta pabrėžia, kad sodybos kūrimas yra nuolatinis procesas, kuriame jie abu randa begalinį kūrybos džiaugsmą.
„Tai mūsų gyvenimo būdas, nuolat norisi tobulinti, tobulėti, ir galiausiai sukurti magišką sodą, kuriame pasijustum tarsi rojuje“, – sako Loreta.
„Kaštainių sodas“ – tai vieta, kur gamta ir žmogus susijungia į harmoningą visumą, kurioje atsispindi pagarba istorijai, augmenijai ir ilgaamžiškumui.
Poškai sugebėjo ne tik išlaikyti praeities paveldą, bet ir sukurti šiuolaikišką, estetišką erdvę, kuri kasmet vis labiau žavi lankytojus ir artimus žmones.
