Negi viskas kelionėse tau sekasi tik gerai, klausia manęs? Negi nenutinka nieko nemalonaus ar pavojingo, ką galėtumei papasakoti? Klausimai labai teisingi, pagalvojau, dalykai nebūna vien tik sklandūs – mano kelionėse yra buvę ir pavojingų, ir juokingų, ir pikantiškų ar absurdiškų nutikimų.
Kai kuriuos iš jų jau esu aprašęs, o kurių nesu – prisiminsiu dabar. Idant būtų skalsiau, pasidalinsiu ir kai kuriomis „Pravalturo“ direktoriaus (mano brolio) kelionių istorijomis, mat vieną dieną, kažkur skrisdami ir neturėdami ką geresnio nuveikti, prisiminėme įdomiausius kelioninius nutikimus (direktorius keliauja dažniau ir papasakoti gali daugiau). Juos nepotizmo ryšio pagrindu turiu leidimą viešinti.
Nuo direktoriaus ir pradėkime. Vienas rimtesnių incidentų jam nutiko gana neseniai. Direktorius iš Vilniaus per Stambulą skrido į Kanarus ir (kaip visada) užmigo beskrendant. Ir pasitaikyk man taip – jis užmigo telefoną pasidėjęs ant vidurinės sėdynės šalia savęs. Direktorius numigo saldžiai, prabudo pailsėjęs, žvalus ir džiugios nuotaikos apimtas, nes lėktuvas jau leidosi Kanaruose, kur amžina vasara.
Paskui apsigraibė – ogi nebėra telefono. Vidurinė eilės sėdynė tuštutėlė, tarsi jo ten ir nebuvo. Dar apsigraibė – ne, nėra. O telefonas ne bet koks – brangus, direktorius juk neskurstantis žmogus. Pranešė jis vagystės faktą lėktuvo įgulai, kuri labai susirūpino ir ėmė raminti apvogtąjį. Jie sakė, kad, nusileidus ir išleidus keleivius, jie iškart apieškos visą lėktuvą.
Ta prasme išleidus keleivius, nustebo direktorius, juk su jais kartu išleisit ir telefono vagį. Nusiraminkit, sakė įgula, prisėskit, prisisekit diržus, surasim jūsų telefoną.
Kaip tarė, taip ir padarė. Lėktuvui nusileidus, jie ramiai išleido vagį, tada apieškojo orlaivį ir labai apgailestaudami pranešė, kad telefono nerado. Buvo rėksnių, kurie rėkavo, kad įgula privalėjo neišleisti keleivių, iškviesti policiją, kurie ieškotų telefono su vagimi, bet aš manau, kad ši versija yra nesąmoninga.
Sėdi ir vizualiai matai, kaip tuštėja tavo sąskaita.
Įsivaizduokite – sulaiko keleivius, iškviečia policiją, vyksta tardymas, kažkokie keleiviai, galimai, nespėja į jungtinį skrydį, o prasiblaivęs direktorius prisimena, kad gal to telefono jis net ir neturėjo, gal susapnavo. Ką tada daryti įgulai? Nieko, nes iki tokios situacijos nebūna prieinama. Geriausia – nepalikti telefono matomoje vietoje.
Bet didžiausias stresas direktoriaus dar laukė. Prisijungęs savo kompiuterį prie interneto, jis netruko įsisukti į įvykius. Prisijungęs prie savo „PayPal“ profilio, direktorius pamatė, jog kažkoks Johanas Julijus Cezaris Lache esamuoju laiku Kolumbijoje vagia pinigus iš jo sąskaitos. Tiksliau sakant, bando vogti, „PayPal“ bandymus blokuoja, bet romėnų imperatoriaus vardo žmogus bando vėl ir vėl.
Direktorius sakė, jog žiūrėjo, kaip vagis ir „PayPal“ stumdo jo pinigus kaip kokį serialą. Žiūrėjo ir nieko negalėjo pakeisti. Galiausiai Julijui Cezariui pavyko pavogti 311 eurų. Gerai, kad kitą dieną „PayPal“ pinigus grąžino. Įsivaizduojate, kaip malonu? Sėdi ir vizualiai matai, kaip tuštėja tavo sąskaita. Nuplikti galima iš tokio streso. Nebent jau esi plikas, tai tada negalima.
Paskambink bankams, kad viską užblokuotų, patarinėjo vieni. Iš ko paskambint, iš kaliošo? Užsiblokuok, pasikeisk slaptažodžius, antrino kiti. Ar iš to paties kaliošo? Visus keitimus juk turi patvirtinti SMS, tai kiekvieną kartą tie SMS nueidavo vagiui į Kolumbiją, kuris lietuviškai nemokėjo, taigi nieko ir netvirtino.
Kiekvieną kartą tie SMS nueidavo vagiui į Kolumbiją.
Dar aš, pamenu, pats skambinau čia Lietuvoje kažkam, kad kažkokias direktoriaus sąskaitas blokuotų. Žodžiu, nepameskite savo telefono keliaudami, o dar geriau – turėkite dar vieną, atsarginį, kad bent jau dalykus, kurie prieinami internetu, galėtume susitvarkyti tokio tipo bėdos atveju.
O dar direktorius skundėsi, kad dėl to įvykio iš draugų vietoj užuojautos sulaukė pašaipų. Vieni sakė, kad žioplą ir bažnyčioje muša, kiti – kad jis kentėti nemoka.
Dar vienas įsimintinas įvykis nutiko Jamaikoje, apdainuotame Montego Bėjaus mieste. Direktorius su partnere autobusų stotyje laukė autobuso. Stotyje buvo visiškas turgus ir chaosas. Žmonių daugybė, visi trynėsi užpakaliais bei kitomis prakaituotų kūnų vietomis.
Direktorius su partnere buvo vieni baltieji šiame chaose. Aplink sklido rietenos, derybos, šauksmai, visa kita. Staiga kažkas garsiai sukliko. Žmonės ėmė dairytis, kas čia taip šiurpiai klykia.
Vagis būtų ištraukęs daugiau nei 1000 JAV dolerių.
Direktorius irgi apsidairė ir išgirdo garsų – pliaukšt. Atsisuko ir pamatė nuo jo greitai besitraukiantį žmogėną. Pasirodo, kol visi, o tarp jų ir direktorius, dairėsi, kas čia rėkia, direktoriaus kelionės partnerė ar tai greitesnės reakcijos, ar tai dėl moteriškos nuojautos pamatė, jog vyras, stovintis prie direktoriaus, įsmeigęs žvilgsnį žiūri jam į akis, o kitą ranką kiša į jo kišenę, kurioje guli banknotai.
Moteris trenkė vagiui per ranką – pliaukšt. Direktorius sakė, kad jei ne partnerės nuovokumas, vagis būtų ištraukęs daugiau nei 1000 JAV dolerių (jau minėjau – direktorius nėra skurstantis). Bet ir neskurstančiam nereikėtų tokių pinigų nešiotis grynais.
Surėkus – laikykit vagį, prie keliautojų pribėgo vietiniai, kurie sakė būti atsargiems, nes čia pilna vagių. Direktorius sudirgęs ėmė rėkti, kad ką jūs čia apsimetat, jūs čia visus pažįstat, juk žinote, kas yra tas vagis, juk tas klykiantis yra iš tos pačios vagių gaujos, suklykęs tam, kad atkreiptų į save dėmesį, o jo bičiulis tuo metu galėtų apšvarinti žioplius.
Pribėgusieji užtikrino, kad jokių vagių nepažįsta ir greitai išsiskirstė, nes pokalbis ėmė darytis nemalonus. Aišku, yra vieša paslaptis, kad tokiose valstybėse vagys ne tik dirba gaujomis, bet turi ir vietinės korumpuotos policijos palaiminimą. Jei jau buvote apvogti, šansų, kad policija jums padės, yra tiek pat, kiek kad Baltijos jūros vanduo kada nors pasidarys nešaltas.
Pribėgusieji užtikrino, kad jokių vagių nepažįsta ir greitai išsiskirstė.
Mane ir patį neseniai buvo šlykščiai apvogę, tik skirtumas nuo direktoriaus įvykių buvo toks, jog tą kartą aš neįžvelgiau savo kaltės ar žioplumo. Viešėjome tada nuostabioje Pietų Prancūzijos Žydrojoje pakrantėje. Važiavome palei jūrą automobiliu, mėgavomės akimirka ir sustojome išsimaudyti Le Liouquet beach. Nuostabus pavadinimas, ar ne? Prancūziškai jis tariasi dar romantiškiau, kažkaip panašiai į Liu Ljuke.
Išsimaudėme, grįžome prie automobilio ir atvėrę jo bagažinę norėdami persirengti, nes drabužiai kaip ir visi daiktai buvo palikti kuprinėje, pamatėme, jog mūsų kuprinių su visa kelionės manta nebėra. Laužimosi žymių nebuvo, matėsi tik vos pastebimas įbrėžimas šalia spynelės.
Nors ir nuogi, bet į Lietuvą parskrisime.
Situacijoje, kai kelionėje lieki toks, koks buvai paplūdimyje, tai yra nuogas, džiaugsmo lieka nedaug. Netrukus kiek apsiraminome, nes supratome, kad nors viskas dingo, telefonai ir pasai nebuvo palikti kuprinėse, o likę su mumis. Tai nors ir nuogi, bet į Lietuvą parskrisime. Kaip gerai, kad šiais laikais telefonas yra visas gyvenimas, juo netgi gali atsiskaitinėti apsiperkant, jei tavo pinigai ir kortelės pavogtos.
Iš esmės – kuprinėse buvo daiktai, kurie buvo svarbūs mums, bet ne vagims. Brangūs bendrakeleivės akiniai su keliagubais stiklais (neįsivaizdavau, kokios nenormalios akinių kainos šiais laikais). Jie galėtų nebent žvirblių baidyklę papuošti.
Kuprinės, drabužiai, vaistai ar Lietuvoje likusio automobilio rakteliai mums buvo nuostolis ir galvos skausmas, tačiau vagys tais rakteliais gali nebent užpakalį pasikrapštyti užsidėję lietuviškas basutes ar kepurę dėl bendro smagumo.
Lietuviškų knygų vagys irgi turbūt neskaitys, o užblokuotomis bankų kortelėmis taip pat galės per jau minėtą užpakalį braukyti. Tiesa, vienoje piniginėje buvo 100 eurų grynaisiais, tai bent jau juos niekdariai galėjo užsiskaityti kaip grynąjį pelną.
Džiaugsmas truko kelias sekundes, kol nepaaiškėjo, kad tai ne mūsų kuprinė.
Naiviai tikėjomės, kad vagys kiek pabėgę atidarys kuprines, pamatys, kad jose nieko vertingo jiems nėra ir tiesiog jas išmes arba bent jau iškratys daiktus. Ir ką jūs galvojate? Kažkiek pavaikščioję aplink, pakelės krūmuose radome kuprinę.
Džiaugsmas truko kelias sekundes, kol nepaaiškėjo, kad tai ne mūsų kuprinė. Visgi ją pasiėmėme ir atsegę pamatėme krūvą įrankių automobiliams plėšti – įvairūs atsuktuvai, replės, grąžteliai, lituoklis ir dar visoks velnias. Jei jau mes patyrėme nuostolį, tai tegul patiria ir jie – pasiėmėme tą kuprinę ir iš pasiutimo išmėtėme tuos įrankius po vieną velniop nuo skardžio, įskaitant ir pačią kuprinę.
Kaip ten bebūtų, situacija buvo labai nemaloni, bet ne kritinė. Dėl to nekvietėme policijos, nes pagalvojome, kad nerezultatyviai sugaišime krūvą laiko bandydami su jais susišnekėti ir vis tiek mūsų daiktų neras. Spjovėme tiesiog į viską ir nuvažiavome iki artimiausio prekybos centro pirkti dantų šepetėlių ar dar ko nors.
Na, ir kur čia mūsų kaltė? Nebent ta, kad į paplūdimį nepasiėmėme kuprinių. Bet koks kvailys jas imtų, kai gali palikti užrakinamoje bagažinėje? Šitos istorijos moralas turbūt tas, kad brangiausius daiktus reikia laikyti prie savęs.
Įsimintinų įvykių sąrašas tik įpusėjo. Vėliau papasakosiu dar.
Šaltinis: 15min
