Emilija Gelažninkienė: Dakaro dykumos ir kova su stereotipais
31-erių lenktynininkė Emilija Gelažninkienė iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti švelni ir gležna, tačiau jos vidinis kovotojos ryžtas ir pasiekti sporto rezultatai rodo, kad tai – tikra „ugninė moteris“. Jai paklūsta ryškiaspalvis bagis, o Dakaro dykumos dulkės tik įkvepia siekti aukščiausių tikslų ir svajonių. Tinklalaidės „Once upon a time in Vilnius“ vedėja Collette Dunhill atvirai pasišnekėjo su Emilija apie Dakaro lenktynes, iššūkius ir gyvenimo būdą.
Vaikystė be ribų: drąsa ir nuolatiniai iššūkiai
Nuo vaikystės Emilija buvo itin aktyvi, laužė visuomenės stereotipus apie mergaites. Kol jos draugės žaisdavo su lėlėmis, ji mieliau laipiojo po medžius ir ieškojo ekstremalių pojūčių. „Man niekada nebuvo įdomu žaisti su lėlėmis. Mano keliai visada buvo apdaužyti, o ranka buvo lūžusi daugiau nei vieną kartą“, – su šypsena prisimena Emilija. Jos polinkis į ekstremalų gyvenimo būdą ir drąsos trūkumas aiškiai rodo, kad nuo pat mažens ji buvo pasirengusi didesniems iššūkiams.
Nepaisant polinkio į pavojingus užsiėmimus, Emilija buvo pirmūnė mokykloje. Jos nuotrauka kabėjo garbės lentoje, tačiau ji niekada nematė prasmės šiame pasiekime: „Garbės lenta man niekada neturėjo prasmės – tiesiog net gėda buvo ten kabėti.“
Dakaro svajonė nuo mažens
Nuo mažens Emilija svajojo apie dideles sportines pergales. Dar tada, kai televizoriuje stebėjo Dakaro lenktynes, ji jautė, kad vieną dieną ten dalyvaus. „Nors nelabai supratau, kas tas Dakaras, bet viduje jau žinojau, kad ten būsiu“, – prisimena Emilija. Ir ši svajonė tapo realybe. Pirmąsias emocijas atvykus į Saudo Arabiją ji apibūdino kaip nepakartojamą patirtį, kuri paneigė daugelį stereotipų apie šią šalį.
Stereotipų laužymas Dakaro trasose
Nors Emilija pasiekė didelių pergalių Dakare, ji iki šiol susiduria su stereotipais, kurie teigia, kad moterys negali būti sėkmingos tokio tipo lenktynėse. „Neretai išgirstu, kad nesu tinkama šiai veiklai, nes esu moteris“, – sako Emilija. Tačiau vietoj to, kad pasiduotų, ji paverčia šiuos komentarus savo motyvacija. Ji mato save kaip pavyzdį, kuris laužo stereotipus ir įkvepia kitus: „Tie, kurie anksčiau sakė, kad nieko nesugebu, dabar rašo, kad esu šaunuolė.“
Brangus sportas ir kova su iššūkiais
Emilija atskleidžia, kad Dakaro lenktynės yra brangus sportas. „Vien startinis mokestis siekia 30 tūkstančių eurų, o kur dar mechanikai ir kiti išlaidos“, – pasakoja ji. Nepaisant didelių finansinių iššūkių, Emilija sugeba rasti būdų dalyvauti šiose varžybose ir toliau siekti savo svajonių.
Emilija taip pat atvirai kalba apie tai, ką reiškia dalyvauti lenktynėse su savo vyru Arūnu Gelažninku, kuris yra jos šturmanas, ir kaip jie kartu susidoroja su asmeniniais iššūkiais, įskaitant sunkią onkologinę ligą.
Gyvenimas Dakare ir už jo ribų
Emilijos istorija – tai ne tik lenktynės Dakaro trasose, bet ir kovos su stereotipais, dideliais finansiniais iššūkiais ir asmeniniais sunkumais. Ji įkvepia daugelį moterų ir vyrų siekti savo tikslų nepaisant kliūčių. Emilijos gyvenimo kelias rodo, kad drąsa, ryžtas ir gebėjimas kovoti su visuomenės suvaržymais gali padėti įgyvendinti net ir pačias didžiausias svajones.
Daugiau apie Emilijos lenktynių patirtis ir iššūkius galite sužinoti naujausiame tinklalaidės „Once upon a time in Vilnius“ epizode.
