Vidutinė alga į rankas Vokietijoje, 2023 m. pabaigos duomenimis, siekė 2400 eurų, t. y. yra beveik du kartus didesnė nei Lietuvoje. To paties laikotarpio Lietuvos vidutinė alga, 1250 eurų, čia būtų laikoma skurdo riba. Tačiau maisto kainos – nors ir ne tokios pat kaip Lietuvoje, tačiau kone identiškos.
Prekių kaina bene identiška
Objektyviai įvertinti, pigesnės ar brangesnės prekės Lietuvoje, ne taip ir lengva, nes net ir iš pirmo žvilgsnio vienodos prekės skiriasi pavadinimu, skoniu ar kvapu, pakuotės dizainu. Bet pabandykime rasti kelias identiškas prekes vokiškame prekybos tinkle „Lidl“, apsilankius atsitiktinėse parduotuvėse Berlyne ir Vilniuje, ir pavarčius kainų katalogus.
Salierai Vokietijos parduotuvėje, kai ten lankėmės, siekė 1,49 Eur, Lietuvoje – 1,69 Eur (be akcijos). O saldžiosios bulvės – ir ten, ir pas mus po 2,99 Eur. Bananai Vokietijoje – 1,29 Eur, tik keliais centais brangesni nei Lietuvoje.
Į rankas paėmus brokolį, vėl kyla apmaudas: lietuviškame kainų leidinyje rašoma, kad iki akcijos jis kainavo 2,49, Berlyne rastas žaliasis vitaminų šaltinis kainavo tik 1,99 Eur.
Gal ir nenuostabu, bet vokiška „Dalmayr“ kava Vokietijoje yra ir geru euru pigesnė, kaip ir čia gaminamas „Head and Shoulders“ prekių ženklo šampūnas, ir „Lenor“ skalbinių minkštiklis, kurio už tą pačią kainą Vokietijos parduotuvėje gautume dukart daugiau. Pigesni ir „Rafaello“, „Rocher“ saldainiai, „Pringles“ traškučiai.
Jei Lietuva turėtų sieną su Vokietija, galima neabejoti, kad politikai netruktų pasiskolinti vieno Čekijos politiko eksperimento idėjos: jis apsipirko „Lidl“ abiejose sienos pusėse ir palygino, kad gimtinėje sumokėjo net daugiau. Nuoskaudą dėl skirtumo jaučia ne vienas lietuvis: Vokietija yra trečia pagal populiarumą emigracijos kryptis iš Lietuvos, tad apie tai, kaip čia pigu, kalbos pasklisti netrunka.
Kelno mieste gyvenantis Feliksas su žmona praėjusiais metais lankėsi Lietuvoje – pašnekovas pastebėjo, kad kai kurie produktai buvo net brangesni nei Vokietijoje, neslėpė šoko, lygindamas restoranų kainas.
„Skaičiau, kad Baltijos šalyse buvo didelė infliacija. Kitose kelionėse Europoje jau buvau pastebėjęs, kad maistas ten brangesnis, jei lygintume su Vokietija ir atsižvelgtume į pajamas. Bet kaip Lietuvoje išgyvena tie, kurių pajamos mažesnės?“ – stebėjosi jis.
Pigus maistas – ne tik Vokietijoje besilankančių lietuvių nuoskauda, bet ir objektyvi tiesa. Statistiškai, vokiečiai maistui išleidžia mažesnę dalį pinigų nei ES vidurkis, o kainos čia žemesnės nei daugelyje Vakarų Europos valstybių.
„Numbeo“ kainų lyginimo portalas tvirtina, kad Vokietijoje prekės kainuoja vidutiniškai tik 30 proc. brangiau nei Lietuvoje, restoranai – vos 16 proc. Tiesa, Vokietijos gyventojai griežtai nesutinka, kad apsipirkti čia pigu ir, visai kaip lietuviai, mini neseniai siautusią infliaciją, kuri 2022 m. siekė 7 procentus. Tačiau Lietuvoje ji tuo metu siekė net 20 proc. Dažnas vokietis įsitikinęs, kad nors ir maistas čia pigesnis nei kitur, jis prastesnės kokybės nei kaimyninėje Prancūzijoje.
Kodėl už maistą mokame brangiau?
Vis tik Berlyne gyvenantis lietuvis Tomas turi kiek kitokią nuomonę apie kainas. Anot jo, lietuviai mėgsta paišlaidauti, o vokiečiai yra labai taupūs – jiems ne gėda pirkti tiesiog pigiausią prekę, neabejoja jie ir dėl jų kokybės.
„Vokiečiai yra labai taupūs, jie labai dažnai pasirinks „Optima linija“ stiliaus prekes, jeigu premium prekių ženklo kaina bus daug didesnė. Lietuviai pigiausias parduotuvių tinklo prekes Lietuvoje vertina kaip blogą pasirinkimą <...> Vokietijoje yra labai normalu, jei 80 proc. tavo pirkinių krepšelio sudaro „Optima linija“ prekės“, – sako jis.
Pasak jo, būtent tas pačias pigiausias prekes Vokietijoje atvažiavę renkasi ir lietuviai, todėl jiems ir susidaro iliuzija, kad Vokietijoje nebrangu.
Ekspertai sako, kad pagrindinė priežastis, kodėl Vokietijoje maistas pigesnis, yra tinklų konkurencija. Mažmeninės prekybos specialistas, kainų lyginimo platformos pricer.lt atstovas Petras Čepkauskas atkreipia dėmesį, kad Lietuvoje veikia 5 didieji prekybos tinklai, o Vokietijoje panašus skaičius yra vien tik vadinamųjų žemų kainų tinklų.
„Kitas dalykas yra sistemos, palaikančios smulkųjį verslą, individualius prekiautojus. Smulkus verslininkas gali nusipirkti tokiomis kainomis, kuriomis gali išgyventi“, – sakė P. Čepkauskas.
Kitos eksperto išvardytos priežastys – gamybos efektyvumas, valstybės politika.
„PVM maisto produktams visoje ES yra mažesnis. Atitinkamai tiek Lietuvos gamintojas, prekybininkas gali nustatyti tokią kainą, kokios nori, lietuvis pirkėjas niekur nepabėgs, į Lenkiją neprivažinės“, – kalba jis.
Anot P. Čepkausko, vargu, ar ateityje Lietuvoje atsiras naujų prekybos tinklų, o problema yra nekilnojamojo turto rinka.
„Gal kaip rinkos dalis Lietuva ir yra įdomi, tačiau nėra prekybos plotų. Visiems tinklams, kurie norėtų ateiti, reikėtų bent 50 prekybos plotų. Prekybinių parkų pas mus nėra, kai sustatomos parduotuvės šalia miesto. Lieka, atsiprašau už žodį, šūdeliavimas pas privačius nuomotojus pakampėse. Lietuvos rinkai investicinio projekto nepasirašys nė vienas rimtas prekybininkas“, – rėžė pašnekovas.
Anot jo, gyvenamuosiuose rajonuose prekybos centrais skundžiasi gyventojai, nepatinka triukšmas.
Kalbėdamas apie lietuvių ir Vakarų Europos gyventojų apsipirkimo įpročius, pašnekovas sako, kad užsienyje populiariau apsipirkti kartą per savaitę, nes prekybos plotai yra užmiestyje, Lietuvoje kiekvienas mikrorajonas turi dideles parduotuves.
„Mūsų kainos liks panašios ir nemažės, nebent nučiuošime žemyn, nuskursime, kils problemų dėl darbo. Tada prekybos tinklai turės mažinti kainas – situacija yra tokia, šviesesnio nieko nematau“, – kalbėjo P. Čepkauskas.
Perpus prasčiau plaunantis ploviklis
Skiriasi ne tik kainos, bet ir kai kurių maisto produktų sudėtis, pavyzdžiui, anksčiau skirdavosi vakarietiški ir lietuviški gaivieji gėrimai, lietuviškuose būdavo daugiau saldiklių. Tačiau šiandien to LRT.lt užfiksuoti prekybos centruose nepavyko.
Dėl teisinio reguliavimo ir kontrolės nebuvimo kai kurios prekės, kurios kitose valstybėse būtų vadinamos sausainiais, apipiltais glaistu, Lietuvos lentynose tampa šokoladu. O sovietmečiu Lietuvoje apskritai nebuvo pieniško šokolado, todėl atsiradus rinkai, buvo galima lengvai sukurti prastesnius gaminius ir tvirtinti, kad tai tas pats, kas ir užsienyje.
„Lenkijoje vafliukas, o Lietuvoje – šokoladukas“, – sako P. Čepkauskas ir priduria, kad tai griežčiau kontroliuoti turėtų Lietuvos institucijos.
P. Čepkauskas prisiminė atlikęs testą su plovimo priemonėmis: vokiško indų ploviklio sudėtyje buvo du kartus daugiau aktyviųjų medžiagų, nei į Lietuvą ir Lenkiją eksportuojamame.
„Situacija yra liūdna. Atrodo, vaikštai tarp lentynų, produktų pavadinimai tokie patys, bet kitoje produkto pusėje – tokia drama“, – kalbėjo P. Čepkauskas.
Tiesa, bandant rasti identiškų prekių Lietuvoje ir Vokietijoje, paaiškėja, kad dažnai to paties prekių ženklo produktai sukuria šiek tiek kitokias pakuotes, pavadinimus, todėl tikslų palyginimą atlikti sunku. O patys gamintojai dėl skirtingos prekių sudėties dažnai teisinasi, kad neva skirtingose šalyse pirkėjai turi skirtingą skonį, preferencijas.
P. Čepkausko teigimu, tai yra netiesa. Be to, prekių kokybė nesikeičia, buvusio Rytų bloko šalims vystantis, o algoms vejantis Vakarus – vis dar veikia atskiros gamyklos, gaminančios to paties prekių ženklo gaminius Rytų Europai.
„Pirkėjų įpročiai yra formuojami pirkėją daužant reklama per galvą. Jei kitokios alternatyvos nematei, tau tai normalus produktas <...> Mums formuoja naują realybę“, – sakė P. Čepkauskas.
Geležinė uždanga nyksta?
LRT.lt kalbintas Berlyno Humboldto universiteto profesorius Nicolausas Wolfas sako, kad studijos rodo, jog žemas kainas Vokietijoje lemia du veiksniai: rinkos struktūra – Vokietijoje prekybininkų rinka yra mažiau koncentruota, taip pat tinklus veikia ir pirkėjų elgesys.
„Patys vokiečiai galvoja visai kitaip, kad kainos pakilo: būstas, transportas, maistas. Bet jei palyginti Vokietiją su kitomis Europos valstybėmis, matyti, kad maisto prekių kainos yra žemesnės“, – sako jis.
Didžiausias Vokietijos prekių tinklas „Edeka“, nors yra lyderis, tačiau užima tik ketvirtį milžiniškos Vokietijos rinkos, toliau rikiuojasi „Rewe“, juos seka pigių prekių tinklai, kaip „Aldi“ ir „Lidl“. Konkurencija mažina kainas. Profesorius sako keliantis hipotezę, kad maisto prekių rinka apskritai yra linkusi būti labiau koncentruota mažose valstybėse, itin bloga situacija – brangus maistas ir kelių žaidėjų užimta rinka – stebina Airijoje ir Graikijoje. O tarp valstybių tinklai nekonkuruoja, varžosi tik kiekvienos viduje.
Tačiau kainos Vokietijoje mažesnės ir dėl pirkėjų elgesio, įsitikinęs N. Wolfas. Didesnės pakuotės perkamos, kad produktų užtektų savaitei, bet tai leidžia sutaupyti.
„Vokietijoje pirkėjai yra jautresni kainoms. Jie perka didesnius kiekius <...>, tai patvirtina tyrimai“, – sako jis.
Pašnekovas pabrėžia, kad siekiant žemesnių kainų, svarbios ir valstybės institucijos, Vokietijoje veikia kartelio tarnyba, kuri skirtingose rinkose prižiūri konkurencingumą.
„Monopoliai yra blogai vartotojams, oligopoliai, kai rinka sukoncentruota kelių žaidėjų rankose, – taip pat <...> Valstybė turi užtikrinti, kad rinka veiktų. Monopolis yra blogiausias dalykas rinkai“, – sako jis.
Pridėtinės vertės mokestis Vokietijoje mažesnis nei Lietuvoje ir siekia 19 procentų. Lietuvoje kartas nuo karto pasigirsta siūlymų mokestį sumažinti, rodoma į Lenkiją, kur jis buvo smarkiai mažinamas. Ar tai – populizmas, o gal išties prisideda prie kainų traukimosi?
„Iš dalies taip, iš empirinių tyrimų yra žinoma, kad iki pusės šio mokesčio sumoka pirkėjai. Bet Europoje matome, kad kainų skirtumus tarp valstybių lemia ne PVM skirtumas“, – pabrėžia N. Wolfas.
Infliacija Vokietijoje jau kuris laikas mąžta, siekia mažiau nei 3 procentus. Būtent dėl kainų kilimo šiais metais nusirito ir nematytų streikų Vokietijoje banga – protestavo transporto sektoriai, ūkininkai.
„Infliacija prasidėjo pandemijos metu, manau, kad taip nutiko dėl tiekimo grandinių sutrikimo. Šiek tiek užtruko, kol jos grįžo į senas vėžes – čia siejasi ir Kinija, Indija, eksportas [jūra] ir didelė įvykių grandinė. Kai krizė baigėsi, atsirado paklausos pikas, o pasiūlos pakankamai nebuvo. O tada Rusija įsiveržė į Ukrainą“, – apie kainų šuolio priežastis pasakojo pašnekovas.
Pagrindinė kainų šuolio priežastis – energijos kainos.
„Ši padėtis – fantastika pramonei. Algos yra žemos, palyginti su perkamąja galia. Žinoma, tai priešinga tam, ką girdime: verslininkai nuolat kartoja, kad tuoj bankrutuos <...> Infliacijos laikotarpis buvo siaubingas, nes tai reiškia, kad dalykai, kurių negali nepirkti, maistas, brangsta, o algos nekyla. Neturtingiausi asmenys nuo to kenčia labiausiai“, – pabrėžia N. Wolfas. Ekonomistai skaičiuoja, kad optimali maistui skiriama namų ūkio pajamų dalis yra trečdalis.
Vis tik nelygybė nėra tokia didelė problema, palyginti Vokietiją su JAV ar Rusija. Kitas Vokietijos rūpestis – visuomenės senėjimas kaip ir Lietuvoje, nėra visai aišku, ar bus kam mokėti pensijas tiems, kurie išeis iš darbo rinkos. Daug kalbama ir apie milžiniškas būsto pirkimo, nuomos kainas didmiesčiuose, kur šios išlaidos atima didesnę pajamų dalį.
Kai kalbamės su profesoriumi, Lietuvoje visai neseniai nuskambėjo debatai dėl Lietuvos lyginimosi su Šiaurės valstybėmis – vieniems tvirtinant, kad Lietuva yra „naujoji Šiaurė“, „new Nordics“, kiti priekaištavo, kad Nepriklausomos Lietuvos pažangos nereikėtų matuoti prieinamomis prekėmis, atkreipė dėmesį į socialines problemas ir nelygybę.
Anot N. Wolfo, bent jau iš dalies, žvelgiant į ekonomiką, riba tarp Rytų ir Vakarų Europos pamažu nyksta, bet kaip ženklą jis mini ne kaip niekad dideles maisto kainas šioje buvusios geležinės uždangos pusėje. Ilgą laiką Vakarų Europos šalių verslininkai kėlė gamybą į Rytus ir pelnėsi, o taip pat kėlė ir algų standartą.
„Šie laikai baigėsi – Lenkijoje gaminti nebėra taip pigu, tas pats ir Lietuvoje, ir daugelyje kitų valstybių, gal tik ne Rumunijoje, Bulgarijoje <...>. Dabar kai kurios Lenkijos įmonės kuria padalinius Vokietijoje. Vis tik problema lieka nelygybė. Reikia lyginti atlyginimų ir turto medianas, kaip skiriasi kaimas ir miestas, pavyzdžiui, Lenkijoje matome milžinišką skirtį. Valstybė gali įsikišti, bet esmė, kad pajamos būtų teisingai apmokestintos“, – sako profesorius.
Šaltinis: lrytas.lt
