Tai ne šiaip teorija – tai Kremliaus parengtas scenarijus
Litvinizmas – iš pirmo žvilgsnio absurdiška teorija, teigianti, kad tikrieji lietuviai yra baltarusiai, o dabartiniai lietuviai – tėra žemaičiai. Tačiau karo analitikai pabrėžia: šis naratyvas nėra tik istorinė fantazija. Jis jau virto informaciniu ginklu, kuriuo bandoma pagrįsti galimą teritorinį spaudimą Lietuvai. Ekspertai įspėja – ši propagandos forma aktyviai veikia ir turi aiškią kryptį: „atgauti“ Vilnių ir galbūt Klaipėdą.
Atsargos pulkininkas Saulius Guzevičius sako, kad litvinizmas neatsirado vakar – tai sena koncepcija, dar carinės Rusijos laikais kurta tapatybės painiavai sukelti. Ji vėl buvo suaktyvinta 1918 m., kuriant Litbelą, o vėliau – atgaivinta tiek po 1990 m., tiek po Lukašenkos atėjimo į valdžią. Pastaraisiais metais naratyvas įgauna vis didesnį pagreitį, ypač po „Zapad“ pratybų ir aktyvaus Baltarusijos bei Rusijos bendradarbiavimo.
Vilnius – „jų miestas“: kaip litvinizmas formuoja agresyvią nuomonę
Pasak analitikų, naratyvas veikia labai plačiai. Baltarusijoje litvinizmo teorija dėstoma universitetuose, įtraukta į mokyklų programas, statomi paminklai LDK valdovams, kuriami spektakliai ir net troleibusai pavadinami jų vardais. Svarbiausia – aiškiai transliuojama žinia, kad Vilnius priklauso baltarusiams.
Atsargos karininkas Guzevičius pateikia ir kraupų pavyzdį: Vilniaus Pilies gatvėje suvenyrus pardavinėjusi baltarusė karininkui tiesiai šviesiai pareiškė, jog „tai jų Vilnius“, kurį mes tik „laikinai paėmę“.
Litvinizmas – tai ne tik kultūrinis rebrandingas. Tai propagandos įrankis, skirtas paruošti visuomenę galimam „teisingumo atkūrimui“, panašiai kaip buvo daroma prieš Rusijos invazijas Sakartvele ir Ukrainoje. Ir jei ši propaganda neveikia lietuvių, ji puikiai pasiekia Rusijos auditoriją, kuri yra pagrindinis Kremliaus veiksmų raktas.
Baltarusijos opozicija – ne visada Lietuvai palanki
Istorikė Auksė Ūsienė pastebi, kad net užsienyje gyvenanti baltarusių opozicija, save pristatanti kaip vakarietišką ir demokratišką, vis tiek platina litvinizmo naratyvus. Mus vadina „lietuviais“ arba tik „žemaičiais“, o patys esą – tikrieji LDK palikuonys. Tai reiškia, kad net tie, iš kurių tikimės paramos, dažnai prisideda prie mūsų istorinės tapatybės griovimo.
Ši tapatybės painiava turi labai aiškų tikslą – sugriauti lietuvių pilietinę savimonę ir paruošti dirvą teritoriniams reikalavimams. Kaip teigia Dominykas Čivilis, litvinizmas – tai įrankis, skatinantis tautinę neapykantą, mažinantis ryžtą gintis ir neigiantis mūsų valstybingumo esmę.
Kremliaus ranka jau ištiesta – kas bus toliau?
Litvinizmas nėra baltarusių liaudies spontaniškas pasakojimas – jis gimė Maskvoje, sako A. Navys. Ir dabar tai – dalis plataus Kremliaus plano, kaip pateisinti agresiją. Tą rodo ir NATO štabui pateikta informacija, kurią S. Guzevičius dar 2015 m. perdavė kaip realią grėsmę – ir kuri po kelių mėnesių buvo pripažinta kaip pagrįsta.
Litvinistinis naratyvas jau bandomas skleisti ir Latvijoje bei Estijoje, nors kol kas ten mažiau veiksmingas. Tačiau net jei vietinės visuomenės atsparios, naratyvai pasiekia priešiškas valstybes ir yra naudojami mobilizuoti palaikymą invazijoms.
Lietuva turi būti budri. Nes tai, kas dabar skamba kaip „keista teorija“, rytoj gali tapti pretekstu realiems veiksmams. Kaip sako Guzevičius – svarbiausia atpažinti grėsmę laiku. Ir dabar jau akivaizdu: litvinizmas – tai tik uždangalo kraštas. Po juo slepiasi labai aiškus geopolitinis planas.