Mokslininkai aptiko šeštąjį vandenyną Žemėje
Mes visi žinome apie penkis Žemės vandenynus: Ramųjį, Atlanto, Indijos, Pietų ir Arkties. Tačiau mokslininkai neseniai atrado įrodymų, kad Žemėje yra šeštasis vandenynas.
Šis vandenynas yra tarsi iš Juleso Verne'o fantastinių romanų, nes jis slypi giliai po planetos paviršiumi ir yra nematomas plika akimi.
Paslėptas vandenynas pereinamojoje zonoje
Mokslininkai atrado didelius vandens kiekius pereinamojoje zonoje, kuri skiria viršutinį ir apatinį Žemės mantijos sluoksnius. Ši zona yra šimtus kilometrų po Žemės pluta. Natūralūs deimantai, kurie formuojasi mantijoje, paprastai būna iki 250 km gylyje, tačiau kai kurie egzemplioriai atkeliauja iš dar didesnių gylio sluoksnių.
Vienas tokių retų deimantų buvo rastas iškilęs iš 660 km gylio. Jo sudėtis parodė, kad jis formavosi labai drėgnomis sąlygomis, įrodančiomis, jog pereinamojoje zonoje gali būti didžiulis kiekis vandens. Tačiau šis vanduo nėra laisvai tekantis, kaip mūsų paviršiuje matomuose vandenynuose. Jis yra sulaikytas šios zonos mineralų struktūrose, todėl ši sritis yra labai „šlapia“.
Naujas vandenynas Afrikoje
Ši atradimo istorija turi tęsinį Afrikoje, Afaro regione, kur susikerta trys tektoninės plokštės: Arabijos, Somalio ir Nubijos. Ši vieta yra žinoma kaip Didysis Rytų Afrikos Riftas, ir ji yra viena iš labiausiai geologiškai aktyvių zonų pasaulyje.
Somalio plokštė juda pietryčių kryptimi link Australijos ir Indijos plokščių, o Arabijos plokštė stumia šiaurėn, link Eurazijos plokštės. Šis judėjimas sukūrė Didįjį Rytų Afrikos Riftą, kuriame matomi įvairūs įtrūkimai, tokie kaip Adeno gūbrys, Raudonosios jūros rifas ir Rytų Afrikos rifas.
Rytų Afrikos rifas yra ypač svarbus, nes jis gali tapti pagrindiniu šeštojo vandenyno formavimosi veiksniu. Kol Somalio ir Nubijos plokštės juda skirtingomis kryptimis, riftas gali tapti vandenyno plėtimosi gūbriu. Tada magma iš mantijos galėtų laisvai tekėti į šią žioję, atvėsti ir formuoti naują vandenyno dugną. Po milijonų metų Afrika galėtų suskilti į du žemynus, tarp kurių tyvuliuotų naujas vandenynas.
Potencialūs vandenynai už Žemės ribų
Subpaviršiniai vandenynai nėra tik Žemės fenomenas. Mokslininkai mano, kad daugelis Saulės sistemos mėnulių ir planetų gali turėti didelius vandens išteklius po jų paviršiumi.
Enceladas — vienas Saturno mėnulių — yra puikus pavyzdys. Šis mažas, septynis kartus mažesnis už mūsų Mėnulį palydovas turi storą ledo sluoksnį, po kuriuo gali slypėti didžiulis vandenynas. Tai įrodė kosminės stoties atlikti tyrimai, kai ji aptiko geizerių tipo vandens išsiveržimus iš plyšių pietiniame ašigalyje.
Europa, vienas Jupiterio mėnulių, yra dar viena potenciali vieta su požeminiu vandenynu. Mokslininkai mano, kad panašūs geizeriai gali egzistuoti ir ten, o šie požeminiai vandenynai galėtų palaikyti primityvios gyvybės formas.
Be to, manoma, kad Plutonas gali turėti požeminį vandenyną po savo storu ledo sluoksniu, kur įrodymai rodo, kad šis vandenynas susiformavo po to, kai Plutono branduolyje esantys radioaktyvūs elementai pradėjo šildyti planetą iš vidaus, ištirpdydami dalį jos ledo.
Vandens pasauliai ir egzoplanetos
Be mūsų Saulės sistemos, mokslininkai atrado daugybę planetų už jos ribų, vadinamų egzoplanetomis. Kai kurios iš jų žinomos kaip „vandens pasauliai“ — planetos, kuriose didžiąją paviršiaus dalį užima vandenynai. Nors Žemė dažnai vadinama vandens pasauliu, nes 71% jos paviršiaus sudaro vanduo, šie egzoplanetų vandenynai gali būti daug didesni ir gilesni.
Pavyzdžiui, kai kurių egzoplanetų vandenynai gali būti šimtų ar net tūkstančių kilometrų gylio. Nors mūsų giliausias taškas, Marianų įduba, siekia tik apie 11 kilometrų gylį, tokie egzoplanetų vandenynai gali būti beveik bedugniai.
Vandens svarba gyvybei
Vanduo yra pagrindinis elementas, reikalingas gyvybei, kokią mes ją pažįstame, todėl mokslininkai dažnai naudoja taktiką „sek paskui vandenį“, ieškodami gyvybės ženklų kitose planetose. Egzoplanetos, kurios yra vadinamojoje „gyvenamojoje zonoje“ — atstume nuo savo žvaigždės, kuriame vanduo gali egzistuoti skystu pavidalu, — yra pagrindiniai kandidatai gyvybei tirti.
Tačiau daugelis šių planetų greičiausiai turi požeminius vandenynus, panašius į Enceladą ar Europą. Tokios planetos galėjo susiformuoti toli nuo savo žvaigždžių ir tik vėliau migruoti arčiau. Tai reiškia, kad jų sudėtis buvo nustatyta šaltoje, ledinėje aplinkoje, leidžiančioje susiformuoti didžiuliams vandenynams po paviršiumi.
Šeštojo vandenyno tyrimai
Nors šeštasis vandenynas Žemėje yra toli nuo mūsų paviršiaus, mokslininkai yra pasiryžę jį ištirti ir suprasti, kaip jis veikia mūsų planetą. Giluminiai deimantai, kurie susiformavo pereinamojoje zonoje, yra viena iš pagrindinių užuominų apie šios paslėptos vandens talpyklos egzistavimą. Tai taip pat kelia klausimų apie tai, kaip šis vanduo gali paveikti tektoninių plokščių judėjimą, ugnikalnių aktyvumą ir net pasaulinę vandens apytakos sistemą.
Šis atradimas taip pat atveria naujas galimybes ieškant gyvybės kitose planetose. Jei tokie požeminiai vandenynai yra dažni visatoje, tai reikš, kad gyvybė gali egzistuoti daugelyje vietų, nepaisant išorinių ekstremalių sąlygų.
Kol kas šeštasis vandenynas lieka mįsle, bet mokslininkai toliau siekia atskleisti jo paslaptis. Galbūt vieną dieną sužinosime, kad Žemė, kaip ir daugelis kitų planetų, yra ne tik mėlynoji planeta iš išorės, bet ir vandens pasaulis savo širdyje.
