Kai Morta Smit scenoje šypsodamasi kilnoja burbulinį šampano butelį ir šoka dėvėdama kruopščiai siūtą, plunksnomis puoštą kostiumą, daugelis nesupranta, kad už šio valiūkiško reginio slypi kova – ne tik už saviraiškos laisvę, bet ir prieš įsigalėjusius stereotipus apie moteriškumą. „Tai nėra tik šokis – tai pasipriešinimas“, – drąsiai sako Morta.
Burleskos menas Lietuvoje vis dar suvokiamas labai ribotai. Daugeliui jis primena striptizo klubų šou, tačiau Morta pasakoja, kad tikroji šio žanro esmė – estetika, humoras ir teatrališkumas. Ji neslepia: žmonės dažnai nesupranta, kodėl moteris savanoriškai renkasi būti burleskos šokėja.
Ką reiškia būti burleskos artiste Lietuvoje
Tapti viena pirmųjų profesionalių burleskos šokėjų šalyje nebuvo lengva. Morta pripažįsta – jautėsi nejaukiai, nerimavo dėl visuomenės nuomonės. Tačiau smalsumas, drąsa ir vidinis laisvės troškimas nugalėjo. „Norėjau ne tik šokti, bet ir aiškinti žmonėms, kas tai yra. Kad burleska – tai ne geismas, o menas“, – sako ji.
Anot Mortos, burleska neretai gretinama su bandymu vilioti vyrus, tačiau ji pabrėžia, kad tai – klaidingas ir net žeminantis stereotipas. „Kai šoka moteris – ji šoka sau, savo kūno laisvei, savo vidiniam pasitikėjimui. Ir scena sukuria distanciją. Čia nėra vietos pigiam flirtui.“
Ar iš tiesų niekas nenorės „tokios moters“?
Skaudžiausiai, pasak Mortos, smogia ne žiūrovų reakcijos, o giliai įsišakniję lūkesčiai, kaip „turi“ atrodyti moteris. „Man sakė – niekas nenorės tokios moters į poras. Kad esu per drąsi. Kad vyrams tokios – baisios. Bet tai netiesa. Savo žmogų aš turiu. O visiems, kurie taip sako, atsakau: gal ir nenorės – bet aš ir nenoriu būti kažkieno prisitaikiusi versija“, – ryžtingai kalba Morta.
Jauna moteris iš Žemaitijos sako, kad ją formavo tvirtas šeimos pamatas, o tikrąjį kūrybinį kelią atrado jau Vilniuje – kai rinkodaros darbus iškeitė į sceną. Dabar burleska – ne tik jos hobis, bet ir gyvenimo filosofija.
Tikroji laisvė – kai nustoji bijoti būti savimi
Morta teigia, kad Lietuva dar turi nueiti ilgą kelią iki tikros moterų laisvės. Ne tik dėl aprangos ar scenos pasirinkimų, bet dėl teisės būti kitokia. „Mes dar per dažnai bandome tilpti į rėmus. Per daug galvojame, ką pagalvos mama, kaimynė, dėstytojas. Bet laisvė ateina tada, kai sau atsakai: kas aš esu ir ką noriu kurti?“
Nors jos gyvenime nėra nei skandalų, nei gerbėjų laiškų lavinos, Morta džiaugiasi tuo, ką kuria. Ir tiki – burleska Lietuvoje taps vis atviresniu menu. „Aš tik noriu, kad moterys pamatytų – jos gali būti viskuo, kuo nori. Ir kad jų kūnas – jų scena. O ne svetimų lūkesčių projektas.“
