Sūnus persikraustė gyventi į miestą, tačiau po kurio laiko atvyko pasisvečiuoti pas tėvus kaime.
Pagyveno porą dienų ir galiausiai tėvui sako:
– Tėvai, nugriauk tu tą savo lauko tualetą velniop ir padaryk normalų, viduje, kaip mieste. Seniai nebe akmens amžius. Gėda gi prieš visus kaimynus.
– Tu man nenurodinėk. Niekam jis netrukdo, stovi sau kiemo pakrašty, ant upės kranto ir niekas jo nemato. Prisigalvoji visokių nesąmonių.
– Nu tėvai, bet tai atsilikimas.
– Ai, atstok… Nieko aš negriausiu!
Na gerai, galvoja sūnus.
Vėlai naktį, kada visi jau miegojo, jis tyliai užvedė mašiną ir nustūmė tą lauko tualetą į upę.
Ryte pasirodo piktas tėvas ir šaukia ant sūnaus:
– Tai tu mano tualetą nustūmei?
– Ne, ne aš.
– Geriau prisipažink. Prisipažinimas pusę bausmės atleidžia. Va kaimyno sūnus obelį nupjovė, prisipažino, ir tėvas jam atleido. Taigi sakyk, ar tu tualetą nustūmei?
– Na aš.
Tėvas užsimojo ir kad trenkė sūnui į ausį.
– Tėvai, tu ką, pats gi sakei, kad kaimynas atleido sūnui, kai tas obelį nupjovė.
– Kada obelį pjovė, jo tėvas medyje nesėdėjo.
