Tuo metu Rasa sėdėjo ant sofos ir skaitė žurnalą, kai vyras priėjo prie jos ir ramiai pasakė:
– Noriu rimtai pasikalbėti. Jau šešis mėnesius turiu kitą moterį, todėl norėčiau užpildyti skyrybų prašymą ir gyventi su ja.
– Supratau. Ar tau padėti susikrauti daiktus?
Vyras buvo šokiruotas.
– Net nepaklausi manęs, kodėl taip atsitiko? Kodėl nusprendžiau skirtis po 25 metų santuokos? Tiesiog atsakai “supratau“?
– Mes susituokę jau 25 metus ir aš tave puikiai pažįstu. Manai nepastebėjau, kad susiradai kitą moterį? Galvojau, kad anksčiau paprašysi skirtis. Dar ilgai tempei…
Vyras nieko neatsakė ir nuėjo į kambarį krautis savo drabužių.
– Giedriau, imsi visus drabužius ar tik naujesnius?
Sutuoktinis kažką sumurmėjo po nosimi ir tarė:
– Palik, aš viską pats susikrausiu.
– Pats, tai pats.
Po pusvalandžio vyras pasirodė svetainėje, o Rasa paprašė palikti buto raktus. Pasimetęs Giedrius pažiūrėjo į žmoną, o ji tarė:
– Pasiimsi automobilį?
– Taip, pasiimsiu.
– Na, automobilis – tavo, o butas – mano. Padėk buto raktus ant spintelės.
Netrukus vyras pradėjo pykti:
– Automobilis kainuoja penkis kartus pigiau nei butas!
– Giedriau, ne aš, o tu mane palieki. Kuris lieka, tam priklauso ir butas.
Vyras dar norėjo ginčytis, tačiau Rasa pažvelgė tokiu žvilgsniu, kad jis ramiai padėjo raktus ant spintelės.
Po kelių dienų Rasai paskambino draugė ir paklausė, ką Giedrius veikia jos kaimynystėje.
– Gyvena, – ramiai atsakė Rasa.
– Kaip gyvena? Su kuo gyvena?
Moteris viską papasakojo, tačiau draugė pradėjo priekaištauti:
– Kaip tai? Tai tu net nebandei jo išlaikyti?
– Kam? Man 50 metų. Aš ne jauna mergaitė, kad bėgiočiau paskui kažką. Bijau, kad bėgdama subyrėsiu, – juokaudama atkirto Rasa.
– O butas? Juk pirkote kartu. Dalis priklauso ir jam.
– Ar mano vyras pasamdė tave savo advokate? O gal jis paliko dėl tavęs?
– Man tiesiog gaila tavo vyro. Jis atrodė kažkoks liūdnas…
– Tai jau ne mano problemos. Aš jo neišvariau. Čia buvo jo pasirinkimas. Žinai, aš per visą gyvenimą jam niekada per daug nepriekaištavau. Galbūt pritrūko emocijų. Tegul gauna jas naujoje santuokoje.
Po pusės mėnesio paskambino Giedrius:
– Rasa, mano tepalas nuo nugaros skausmo baigiasi. Gal gali užsakyti? Aš tau pervesiu pinigus.
– Jokių problemų – užsakysiu. Tačiau paskutinį kartą. Aš tau atsiųsiu nuorodą arba paaiškink savo mylimajai, kad ji užsakytų.
Rasa žinojo, kad Giedrius labai bijo visokių pirkimų internetu, todėl paprašė jos pagalbos.
– Ačiū tau, Rasa.
– O kada pateiksime dokumentus dėl skyrybų?
Nežinia, ar Giedrius neišgirdo klausimo, ar tyčia numetė ragelį, bet Rasa nesulaukė atsakymo į savo klausimą.
Pirmosiomis naktimis moteris net nemiegojo, tačiau tada nusprendė, kad laikas pagyventi dėl savęs. Vaikai užauginti, anūkų dar nėra, todėl laisvo laiko į valias.
Po pusantro mėnesio Giedrius atėjo pasiimti tepalo nuo skausmo. Susigūžęs, išblyškęs, marškiniai suglamžyti. Matėsi, kad jis tikrai gyvena ne svajonių gyvenimą. Tuo metu Rasa ruošė vakarienę ir nusprendė pabūti mandagi:
– Giedriau, verdu barščius. Valgysi?
– Su malonumu, – atsakė vyras.
Moteris įpylė didelę porciją sriubos, o Giedrius valgė su pasimėgavimu. Vėliau jis paprašė pakartoti.
Atėjo laikas išeiti, tačiau Giedrius atsiklaupė ant kelių ir pradėjo verkti.
– Rasa, aš padariau didelę klaidą, leisk man sugrįžti… Man ta moteris net nepatinka. Aš ten jaučiuosi blogai. Prašau, priimk mane atgal.
Moteris apkabino savo vyrą, pabučiavo į kaktą ir atleido. Vyras grįžo į namus.
Netrukus sutuoktiniai švęs 30-ies metų vedybinio gyvenimo sukaktį.
Po savo klaidos Giedrius pasidarė kur kas dėmesingesnis:
nuolat dovanoja įvairias dovanas, apkabina, pabučiuoja, sako komplimentus.
Rasa už viską atleido ir nenori prisiminti praeities.
Ji sako, kad svarbiausia yra dabartis, o ne praeitis ar ateitis…