Ši istorija nutiko prieš 10 metų. Tuo metu man buvo 29 metai, o žmonai – 25. Mes abu dirbome ir auginome mažą dukrą.
Tą vakarą aš buvau labai pavargęs ir prislėgtas. Grįžęs namo iš darbo, pamačiau pavargusią žmoną, žaidžiančią su vaiku.
Nuėjau į virtuvę, tikėdamasis skanios vakarienės, tačiau manęs laukė nusivylimas – žmona pasakė, kad ji labai pavargo, nėra jėgų gaminti ir parodė į šaldytuvą, kad pasigaminčiau ką nors pats.
Aš įpykau, o žmona irgi neieškojo žodžio kišenėje. Įsiplieskė barnis.
Dukra ėmė verkti. Ji pribėgo prie žmonos ir ją apkabino.
Kad nusiraminčiau, nuėjau į virtuvę. Vėliau apsiverkusi žmona paguldė vaiką miegoti ir atėjo į virtuvę.
Aš vėl užsivedžiau, tačiau žmona tylėdama priėjo prie šaldytuvo, paėmė jogurtą ir pasakė:
– Pagalvok, tu norėtum tokio vyro savo dukrai?
Iš pradžių praleidau šiuos žodžius pro ausis.
Atsigulęs miegoti ant sofos svetainėje, susimąsčiau.
Ir išties, mano dukra nusipelno tik geriausio, tegu jai bus 20, 30, 40, bet man ji bus vis ta pati maža mergaitė.
Aš nenorėčiau tokio likimo savo dukrai, kad ji taip dažnai verktų, klausydama savo vyro priekaištų dėl neparuoštos vakarienės.
Jau sekantį rytą paruošiau pusryčius žmonai ir atsiprašiau.
Nuo tada pas mus nebuvo rimtų barnių.
O šis konfliktas mano galvoje liko visam gyvenimui.
Ir man iki šiol gėda prieš savo šeimą dėl tokio elgesio.
